Išsiaiškinau jo slaptažodžius, ir mano įtarimai pasitvirtino. Radau ne tik paprasto flirto įrodymų, bet ir istorijų „iki galo“. Jis nežino, kad skaitau jo susirašinėjimus. Ir dievagojasi, kad jokių susirašinėjimų išvis nėra, ką jau kalbėti apie susitikimus. Bet juk aš savo akim matau, kad tai totalus
melas. Net nežinau, ko laukiu ir kodėl neišrėžiu tiesos ir visko neužbaigiu. Be to, kaip emociškai silpna, kvaila ir naivi moteris dar sugebu rasti jam pateisinimų, kad jis taip daro tik dėl to, kad gyvenam skirtingose valstybėse, susitinkam retai, kad vyrai negali kovoti prieš gamtą ir valdyti savo aistrų, kad kelis mėnesius be sekso ir panašių dalykų jie negali ištverti...
Bet man pačiai prieš save gėda už tokias mintis. Juk jis ne beždžionė, jeigu būtų jausmai man, tai kelis mėnesius pakentėtų? O gal taip galvoti yra vaikiška ir naivu? Gal iš viso nebūna ištikimų vyrų ir kiekvienas tokioj situacijoj elgtųsi taip pat? Noriu ne paguodos, o tik rasti atsakymą, ar visi vyrai tokie: neverti meilės ir pasitikėjimo? Ar reikia kuo greičiau padėti tašką ne tik šituose santykiuose, bet apskritai santykiuose su vyrais, nes kitas, jeigu toks kada nors dar bus, irgi elgsis taip pat? Ar nuslėpti, kad viską žinau, atleisti ir pamiršti, nes kitas vėlgi elgsis taip pat?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR VISI VYRAI KILĘ IŠ BEŽDŽIONIŲ?
Atradusi jūsų vyro neištikimybę jūs, žinoma, jaučiate pasipiktinimą, nusivylimą, ir galbūt net nustojote pasitikėti savo draugu. Tokiu pagrindu yra sunku pradėti ilgalaikius santykius. Ne todėl, kad draugas turi kitų moterų - daug kas prieš santuoką turi kitus partneris. O dėl to, kad abejonės, kurios jus apniko, vargu ar išnyktų santuokoje. Ir kol jūs nesijaučiate pakankamai stipri, jums neverta skubėti tuoktis - nei su šituo, nei su kokiu nors kitu vyru. Kodėl?
Pažiūrėkite į šią situaciją kitaip: kažkas sugundė jūsų vyrą. Kažkokios moters kerai pasirodė stipresni. Žinoma, draugas, jūsų akimis, turėtų atsilaikyti ir išdidžiai pasakyti jai: „Ne, aš turiu kitoje šalyje sužadėtinę“. Tuomet jis liktų geras, ištikimas, patikimas, tiesiog nuostabus vyras. Tokių vyrų yra, tačiau labai daug yra ir tokių, kurie, kaip ir jūsiškis, nemato reikalo atsisakyti kokios nors greta atsiradusios gražuolės vilionių, ypač jei:
ji skirta tik seksui, o kitur vyro laukiate jūs - „rimta, meilės verta sužadėtinė“;
jis labai seksualiai išalkęs, o mylėtis jam reikia kasdien;
jis nedrįsta su jumis daryti tai, ką drįsta su ja;
ji apskritai yra internetinė meilė;
turėti moterų jo pažįstamų rate - garbės reikalas;
tokiu būdu jis „atsisveikina su laisve“, tai - tarsi bernvakaris.
Vyras apskritai nemato nieko blogo seksualiniuose nuotykiuose ir mielai leistų jums padaryti tą patį.
Kodėl žmonės tokie neištikimi?
Pažiūrėkime į mus, žmones, istoriškai. Taip, vyrai nėra beždžionės, tačiau ir jie, ir moterys, turi su beždžionėmis daug bendro.
Matote, žmogbeždžionės, iš kurių mes kilę, dažniausiai gyvendavo gentimis, kuriose kartais būdavo haremai, o kartais - tiesiog grupinė santuoka. Vyrai drauge medžiodavo, moterys drauge augindavo vaikus, siūdavo ir gamindavo. Kiekviena lytis turėdavo saviškių, kurie juos palaikydavo. Tai tęsėsi gana ilgai, kol neatsirado atskiros šeimos, atskiros poros, o dar vėliau - atskiri ūkiai. Ir tuomet iškilo naujas - poros idealas.
Iškilo ne tiek meilės pagrindu, kiek iš būtinumo: poroje geriau auginti savo vaikus, kuriems pereina turtas; poroje lengviau dirbti žemę ir prekiauti; poroje jautiesi saugesnis; poroje nereikia kaskart ieškoti meilės nuotykių. Tačiau ir vyrai, išeidami į tolimas medžiokles, ir moterys, likdamos vienos, kartais įsimylėdavo, o kartais tiesiog permiegodavo su pašaliniais žmonėmis. Žinoma, sutuoktiniams tai nepatikdavo, tačiau šito išvengti būdavo sunku.
Kaip gyvendavo keliolika jūsų protėvių kartų prieš jus? Tuokdavosi tėvų supiršti. Meilės jausmas – kas kita - jis aplankydavo ir santuokoje, bet - kas būdavo dažniau - ne santuokoje. Lytinis geismas apskritai galėdavo kilti bet kam. Ir tik kokios dvi - trys kartos ėmė tuoktis iš meilės, reikalauti amžinos meilės santuokoje ir labai nusivilti jos nesutikusios. Juk prigimtis nepasikeitė.
Taip, ištikimybė buvo palaikoma Bažnyčios, tačiau dažniausiai už jos pažeidimus bausdavo ir smerkdavo moteris, o ne vyrus. Moterys - panašios į vyrus savo seksualiniais poreikiais, bet joms negalima! Beje, moterys lig šiolei yra pažeidžiamesnės neištikimybės klausimu, nes neturi tos laisvės, kurią papročiai suteikia vyrams.
Todėl polinkis į daugpatystę iš tiesų yra likęs mūsų genuose ir istorinėje praeityje. Tik prisiminkime, kad nors šis polinkis yra ir pas moteris, ir pas vyrus, tačiau santuokai nuo neatmenamų laikų žmonės renkasi vis tą patį variantą, kurį greičiausiai renkatės ir jūs: vienas partneris visam gyvenimui. Renkasi žmonės rimtai, tačiau atlaiko tokį variantą vos pusė porų.
Dažniausiai šiuolaikinės poros skiriasi dėl jausmų atšalimo ir nuoskaudų. Neištikimybė iš tiesų yra viena iš priežasčių ir yra paplitusi ir iš vyrų, ir iš žmonų pusės. Tačiau ne ji gresia santuokai. Kiti tiesiog neatlaiko išbandymo vienas kitu ir išsiskiria po kelerių metų, sakydami: šis žmogus man - svetimas. Moteris tuomet dažniausiai lieka su vaiku, nors dar po kelerių metų išteka vėl.
Tai - statistiškai dažna schema. Jos paaiškinimas - bandymas vienam iš kito tikėtis meilės, ištikimybės ir norų išsipildymo! Kaip bebūtų keista, viso šito tikėtis reikėtų ne iš sutuoktinio, o iš savo tėvų. Tačiau tėvo nesąmoningai ieškoma vyre, o mamos - žmonoje.
Iš čia kyla nusivylimas, pyktis, abipusiai kaltinimai. Jei dar tarp sutuoktinių nėra atvirumo ir seksualinės darnos, neištikimybė yra nusakoma ir yra daugiau pasekmė, o ne priežastis nutolti ir išsiskirti. O moralinės bei religinės normos, kaip jūs puikiai žinote, nėra tokios tvirtos. Reikalauti jų negali. Tai jau - kaip pasiseks. Galite sutikti dorovingą jaunuolį su giliais moraliniais principais, o galite - grupinį seksą pateisinantį jaunuolį, kuriam tiesiog atsibodo nuolat keisti merginas. Beje, tos merginos – neatsiejama jo paleistuvystės dalis, todėl vargu ar galima suversti atsakomybę tik vienai pusei.
Todėl šiuolaikinei santuokai pasiruošti moteriai tenka nesikliauti papročiais, o ugdyti save kitoms moterims padedant. Jai reikia išvystyti viduje poziciją: ką aš galiu leisti sau ir ką - savo sutuoktiniui, o su kuo aš tikrai nesitaikysiu. Ir joks specialisto ar kokios nors internetinės draugės patarimas, ką jums daryti su jūsų draugu, šios pozicijos neatstos. Juk pozicija ši kuriasi šimtmečiais jūsų protėvių linijoje - promočiutės, močiutės, mamos.
Moterį palaiko ne visos draugės, ne visos kolegės, ne visos DELFI komentatorės, o būtent tos moterys, kurios ją myli ir kurios pačios iš savęs yra pakankamai stiprios. Aiškiausiai tai matosi dar šeimoje, kurioje jūs augote: ar joje buvo neištikimybė ir, jei buvo, kaip jūsų mama su tuo tvarkėsi?
Kai kurie jūsų laiško žodžiai – „emociškai silpna, kvaila ir naivi moteris“- gali reikšti, kad jūs turėjote nepakankamą motinos palaikymą. Tuomet jums reiktų susirasti savo giminėje tokių moterų, kurios turėjo savo nuomonę ir nebijojo būti vyrų nuskriaustomis. Tokios moterys – jūsų resursas, jūsų paspirtis. Pagalvokite apie jas, pasitarkite mintimis su jomis, tiesiog pajuskite: jos - jumyse, ir jos pripildo jus meile ir pasitikėjimu!
Juk esmė ne tame, kad jūs ar jūsų draugas būtų idealiai dorovingi. Santuoka, motinystė, seksualinis ryšys - visa tai kur kas labiau reikalauja ištvermės, stiprybės, pasitikėjimo savimi, nei morališkai krištolinės praeities. O tam, kad atsirastų šios savybės, mums reikia atrasti jėgos ne tik savyje, bet ir savo protėviuose. Net jei kažkada labai - labai seniai šie protėviai buvo apaugę kailiais ir tik mokėsi pakenčiamai kalbėti.
Stiprybės jums ir palaikymo iš jūsų likimo seserų!
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
