Ją K. Middleton pasirinko dėl britų dizainerio Alexanderio McQueeno mados namų meistriškumo, pagarbos tradiciniam amatui ir kokybiško drabužių konstravimo. K. Middleton pageidavo, kad suknelė būtų ir tradicinė, ir kartu moderni, su menišku polėkiu, kuriuo garsėja A. McQueeno kūriniai.
Suknelė atspindėjo neblėstantį britišką meistriškumą, talentą ir profesionalumą, kuriuo S. Burton garsėja. Suknelė sukurta remiantis meno ir meistriškumo tradicija, t. y. didžiausią dėmesį skiriant medžiagai, paprastoms formos ir romantiškam suknelės stiliui ar puošybai.
Suknelės dizainas
Nėriniuotas korsetas ir sijonas rankomis buvo pasiūtas Karališkoje siuvinėjimo mokykloje, esančioje Hemptono rūmuose. Nėrinius meistrai nunėrė pagal senovinę nėrimo tradiciją, kilusią iš Airijos, išrastą 1820 metais. Rankomis iškirptos šilko gėlės buvo prisiūtos prie dramblio kaulo spalvos šilkinės suknelės. Taip buvo sukurtas unikalus gėlių motyvo dizainas. Iš nėrinių buvo iškirptos rožių, dagių, narcizų ir trilapių dobilų formos žiedai.
Suknelės papuošimams buvo panaudoti rankų darbo angliški ir prancūziški nėriniai, buvę kelių rūšių, tačiau kruopščiai parinkti, kad visos gėlės būtų vienodo atspalvio. Pati dizainerė S. Burton su savo siuvėjais suknelę siuvo bei siuvinėjo rankomis.
Iš dramblio kaulo ir balto atlaso pasiūta suknelė panaši į besiskleidžiantį gėlės žiedą su paraukimais ir klostėmis. Šleifo ilgis – 2 metrai ir 70 centimetrų. Dramblio kaulo korsetas išryškina liemenį ir nuo liemens klostėmis krenta žemyn, taip sukuriamas Viktorijos laikų suknelės įspūdis. Tai skiriamasis A. McQueeno kūrybos braižas.
