Didžioji Lietuvos visuomenės dalis tarsi ir nelinkusi vertinti žmonių pagal lytį. Bent jau per apklausas gana dažnai sakoma, kad kur kas svarbesnės kitos, asmeninės ir dalykinės, savybės.
Tačiau pažvelgę į vadovaujamus postus užimančių asmenų sąrašus tikrai aptiksime daugumą vyriškų pavardžių. Nejau pagal tai išties galima spręsti, kad daugelis moterų neturi atsakingam darbui reikalingų gebėjimų?
“Vyrai ir į darbą žiūri kaip į klube leidžiamą laiką - savoje kompanijoje bendrauti yra maloniau. Kam vargti su tomis jiems ne visai suprantamomis moterimis”, - sako Ami Lonrot, Stokholmo universiteto profesorė, daugiau nei keturis dešimtmečius dirbusi žurnaliste.
Ami, ką tik baigusi universitetą, atėjo į tuomet Švedijoje labai vyrišką darbą: dienraštyje dirbo 60 vyrų ir dvi moterys. Viena jų rašė maisto ir mados temomis. Kai ji išėjo atostogų, redaktorius nedvejodamas pavedė Ami pavaduoti kolegę.
“Net aš nesugebėjau suvokti, kad moteriškose gyvenimo srityse reikia daug išmanyti ir vien moteriškumo čia nepakanka.
Tik privėlusi daug klaidų suvokiau, kad minėta tematika yra nepelnytai nuvertinama, kaip, beje, daugelis moteriškų darbų. Paskui negalėjau nepastebėti, kad beveik visi žmonės, kurių prašydavau interviu, taip pat buvo vyrai. Juk einama išklausyti svarbių žmonių - politikų, gydytojų, profesorių, o jie buvo vyrai”, - prisimena Ami savo pirmuosius pamąstymus apie lyčių nelygybę.
“Reikia būti kvapą gniaužiančia moterimi, “boba su kiaušiniais” arba vyru - kitaip liksi už sekretorės ar vadybininkės stalo. Nebent turėtum įtakingų pažinčių ir galimybę augti valdiškoje įstaigoje.
Kitas variantas - rinktis specialybę, kurioje gali sužibėti savo talentais. Tačiau kiek gražaus balselio ir geros figūros savininkių netampa nei dainininkėmis, nei manekenėmis. “Aš teturėjau didelį norą prasimušti, o pagalbos laukti nebuvo iš kur”, - sako Vaiva S.
Iškreipta realybė
Švedė Ami Lonrot teigia: jei vieni vyrai spręs, kaip geriau gyventi moterims ir vaikams, visuomenė vystysis labai vienpusiškai.
Iš feminizmo Lietuvoje pasišaipyti dabar yra beveik geras tonas, tačiau jei ne per pasaulį nuūžusi jo banga, kažin ar moterų padėtis būtų tokia, kokia yra. O jeigu praėjusio šimtmečio pradžios šviesuolės įvairiose Europos kraštuose nebūtų kovojusios už moterų teisę balsuoti - gal jos ir neturėtume.
Vilkėti vyriško tipo kelnes, vairuoti automobilį, studijuoti ir dėstyti universitete, siekti diplomato karjeros, tekėti už pačios pasirinkto vyro, regis, tai paprasčiausi, diskusijų nekeliantys dalykai. Tik ar visuomet taip buvo?
Švedijos vicepremjerė, pastebėjusi, kad aukščiausiose verslo struktūrose yra vos 5 proc. moterų, pagrasino 25 proc. kvotos įvedimu, jei į firmų valdybas per metus nebus išrinkta daugiau moterų. Dabar jų skaičius padidėjo iki 11 proc. Trečdalis vietų, skiriamos moterims parlamente, ten jau niekam neatrodo keistenybė.
Labai lengva sakyti, kad absurdiška žmogaus tinkamumą tam tikroms vadovaujamoms pareigoms įvertinti ir lyties požiūriu. Tačiau vidutinių gabumų vyras konkurse dažnai laimi prieš gabią moterį - kur kas mažiau šansų, kad jis slaugys susirgusį vaiką. Tokia realybė: priimant į darbą vertinama ne tik dalykinė kompetencija.
Kitokios žaidimo taisyklės
“Prieš keliolika metų, kai mums tapo pasiekiami vakarietiški leidiniai moterims, viename anglų kalba išleistame žurnale perskaičiau patarimus karjeros siekiančioms moterims. Ten buvo papasakota apie vieną didelės korporacijos skyriaus vadovę, kuri prieš bosų susirinkimą bėga į tualetą ir ledukais šaldo krūtis, kad po palaidinuke išryškėtų speneliai. Mat tik tuomet jos kolegos vyrai atidžiai į ją žiūri ir klausosi, kol ji skaito savo pranešimą. Man tada buvo šlykštu - buvome pratę manyti, kad dalykiniuose santykiuose lemia protas, profesionalumas, patirtis, talentas. Paskui turėjau daugybę progų įsitikinti, kad to nepakanka”, - sako Vaiva S.
Dabar Vaiva jau pati yra vadovė ir neslepia, kad priimdama į darbą priešingos lyties atstovus kreipia dėmesį ir į jų išvaizdą. “Kvailo pagyrūniško gražuolio į darbą nepriimu, nes man reikia, kad jis dirbtų, o ne puoštų interjerą. Tačiau jei renkuosi iš dviejų neseniai universitetą baigusių vaikinų, tai tikrai ne tą, kuriam pleiskanos ant švarko byra ir kelnės per trumpos”, - perkreipia putlias lūpas Vaiva.
Dalykiniuose santykiuose, jos teigimu, neįtikėtinai daug reiškia aptemptas standus užpakaliukas, keliais centimetrais nei įprasta ilgesnis sijono skeltukas, tarsi netyčia atsisegusi palaidinės sagutė. “Tai nereiškia, kad buvau lengvai prieinama. Jei leisi kiekvienam panorusiam per užpakalį pliaukštelėti ar ant kelio rankas dėlioti, žuvęs reikalas. Visi tuo naudosis, bet pačiai dėl to geriau nebus. Jie turi žiūrėti, varvinti seilę ir žinoti, kad jų rankos kol kas per trumpos. Tačiau negalima atimti vilties, kad kada nors, esant tinkamoms aplinkybėms, tau pačiai panorus...” - valiūkiškai juokiasi trisdešimt šešerių metų moteris.
Verslininkės gyslelę turinti moteris tikina nieko nebūtų pasiekusi, jei būtų tik spekuliavusi savo patrauklia išvaizda ir nieko protingo savo vadovams nesiūliusi. Ji prisipažįsta, kad, nepaisant jos pastangų išvengti dviprasmiškų situacijų, gerai vertinamų dalykinių savybių, keletą kartų buvo atsidūrusi tokioje padėtyje, kai viską nulėmė jos seksualinis patrauklumas.
“Galėjau nusispjauti į iki tol padėtas pastangas arba įtikinti save, kad daugybė moterų mano vietoje džiaugtųsi tokio vyro dėmesiu net neturėdama iš to jokios naudos”, - nuleidžia ji akis, kuriose šmėsteli keisto nuožmumo šešėlis.
Kovą pakeičia meilė
Kad ir keista, bet teigiamas požiūris į kitą žmogų, jo sukelta simpatija neretai tarsi savaime išplečia jo galimybių ribas. Ami Lonrot pasakojo gana simbolišką pirmosios švedų žurnalistės istoriją. Vendela Hebė buvo viena iš pažangiai mąstančio protestantų pastoriaus dukrų. 1808 metais gimusi mergina įgijo įvairiapusį išsilavinimą, o tai buvo reta išimtis to meto Švedijoje. Mokėsi vyrai, o moterims pakako būti mieloms. Ištekėjusi už juristo, ji gyveno jam priklausiusioje pilyje, pagimdė tris dukras. Jei ne į verslą palinkusio vyro bankrotas ir jo pabėgimas iš šalies, Vendela būtų nugyvenusi įprastą moters gyvenimą.
Bet ji liko viena su vaikais, varžytinėse buvo parduota ne tik pilis, bet ir jos sukauptos knygos. “Tėvas jau buvo miręs ir ji kreipėsi į vyskupą, kuriam, manau, patiko kaip moteris”, - sako Ami, drauge su savo vyru tyrinėjusi šią istoriją ir parašiusi apie tai knygą.
Vendela, vyskupo padedama, įkūrė mergaičių mokyklą. Paskui ji parašė romaną. Būdama trisdešimt trejų metų amžiaus Vendela susipažino su vienos didžiausių Švedijos leidyklų savininku, kuris turėjo dar ir laikraštį.
“Galima spėti, kad jau per pirmąjį susitikimą jie vienas kitą įsimylėjo. Jis buvo vedęs, todėl, norėdamas, kad ji liktų šalia, paskyrė ją laikraščio kultūros skyriaus redaktore. Ji įvedė socialinį reportažą, rašė visiškai kitaip nei jos kolegos vyrai, skaitytojams tai patiko”, - pasakoja Ami.
Jei ne slaptas meilės ryšys, švedų žurnalistikos istorija galėjo pakrypti kitaip. Tačiau ar tai reikštų, kad tuomet nebuvo moters, kuri turėjo duomenų tapti žurnaliste?
