Šiek tiek ironijos žaislinių šautuvėlių ir juos griežtai draudžiančių tėvų atžvilgiu sau leidžiu dėl to, kad pati turiu keturmetį sūnų. Niekada jam nepirkome šautuvų, neskaitėme knygelių apie indėnus, neleidome žiūrėti televizoriaus, tačiau vieną dieną mano šviesiaplaukė atžala atidarė dėžę su kaladėlėmis ir sukonstravo vieną pirmųjų savo kūrinių – šautuvą, kuriuo nedelsdamas ėmė “šaudyti“ į mane. Bet ar tai reiškia, kad vaikas iš tiesų norėtų nušauti mamą? Ar nupirkusi jam žaislinį ginklą, skatinsiu būti agresyviu?
Labai tikėtina, kad per griežti draudimai gali paskatinti padidintą domėjimąsi ginklais ateityje, gali būti, kad net nebe žaisliniais. Jei jūsų vaikas užsimanė žaislinio šautuvo, o jūsų asmeniniai įsitikinimai neleidžia jo pirkti, pirmiausiai pasistenkite išsiaiškinti, kam jam šis žaislas.
V. Čioraitienė prisimina atvejį, kai darželyje nesaugiai jautęsis, tačiau niekam apie tai nepasakojęs vaikas geriau pasijuto, kai mama nupirko medinį kardą ir leido neštis į darželį. Kardą vaikas palikdavo spintelėje, tačiau šis simbolis leido jam jaustis stipresniu, saugesniu.
Gali būti, kad ginklo vaikas užsimanė dėl to, kad kiti vaikai kieme ar darželyje juos turi, - tokiu atveju derėtų pasitarti, ar tam tikro daikto turėjimas – tinkamas būdas pritapti prie draugų. Jei vaikas labai prašo ginklą nupirkti, galite bandyti derėtis – gal tiks kitas žaisliukas, pavyzdžiui, policininko ženklelis ir antrankiai? O gal galite sutarti, kad šautuvą pirksite kitam gimtadieniui, jei jubiliato norai nepasikeis?
Paklauskite tėvų ar senelių, - visi jie žaidė vaikystėje karą. Kaime gyvenantys droždavo ginklus iš medžio, miestiečiai dažniau turėdavo plastmasinius šautuvus. Ar tikrai visi šie žmonės išaugo agresyvūs? Neteisinu ginklo. Vaikas turi išgirsti iš savo tėvų paaiškinimą, kas yra ginklai, kas juos naudoja, ir kokia gali būti jų padaroma žala. Visi vaikai turėtų žinoti, kad taikytis į žmogų – nevalia.
Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad dažniausiai nuo ginklų nukentėdavo ar kitus žmones sužeisdavo tie vaikai, kurių tėvai itin griežtai draudė jiems žaisti žaisliniais šautuvais ir niekada neaiškino, kad tikri ginklai yra pavojingi gyvybei.
Z. Froido teigimu, agresija – įgimta žmogaus dalis. Tačiau jos išraiškos būdai gali būti skirtingi, o ir panaudoti agresiją galima labai pozityviai, pavyzdžiui, - siekiant sporto rezultatų, ar žaidžiant tą patį karą. Ar į mamą nusitaikęs vaikas iš tiesų nori ją nušauti? „Ne, - teigia psichologė V. Čioraitienė. - Jis greičiausiai taip rodo akimirkos pyktį arba bando atsiskirti nuo mamos, tarsi „pašalindamas“ konkurentę“.
Gali būti dar kitaip – gal vaikas matė, kaip šaudoma filme? Tuomet jis tik atkartoja veiksmą, nesuteikdamas jam per daug reikšmės. Geriau šią akimirką išnaudoti ne pasipiktinimui (nors, pripažįstu, labai nemalonu, kai girdi tą TRATATA į savo pusę), bet pokalbiui su vaiku – kodėl jis šaudo, ar žino, kad yra mirtis, ar įsivaizduoja, kaip jaučiasi sužeistas žmogus, kaip liūdna jo artimiesiems.
Tikrai nemanau, kad būtina pirkti žaislinius ginklus. Ginklas gali nešti mirtį ir tai yra faktas. Tačiau neigti realų gyvenimą – nėra išeitis. Jei įmanoma pokalbiu vaiką įtikinti, kad geriau ir įdomiau žaisti ką nors kita – valio! Tačiau jei jūsų atžala dieną naktį svajoja apie žaislinį šautuvą – nesureikšminkite to per daug. Vaiko agresiją provokuoja ne žaislai, o mes, artimieji, savo pačių agresyvumu.
Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre dirbančios V. Čioraitienės, joks vaikas nėra agresyvus iš vidaus: jis reaguoja į mus, mūsų emocijas. Tad ir tvarkytis reiktų su mūsų pačių jausmais, o ne kariauti su žaislais.
