Pirmąją šventės dieną Jorės šventėjai surengė talką šventvietėje, tvarkė šventvietės aplinką, atnaujino ir pirmąja pavasario žaluma puošė šventinius vartus, Senovinės dangaus šviesulių stebyklos stulpus, iš suvežtų lauko akmenų dėliojo Perkūno šventovės sienas. Po talkos protėvių papročiu talkininkai jėgų atgauti ėjo į kaimišką pirtį.
Visi norintys, kaip ir kasmet, galėjo pasidirbdinti baltiškų žalvarinių papuošalų. Žalvario meistras jurbarkiškis Rimantas Ordinas, panorusiems išbandyti jėgas juvelyrikoje, noriai atskleidė ne tik papuošalų gamybos, bet ir jų senovės simbolių prasmių paslaptis.
Pavakaryje Stebykloje vyko vardynų apeigos. Šią nepaprastai saulėtą, gražią ir šiltą Jorės pavakarę protėvių apeigomis, maldomis ir giesmėmis įvardintai naujagimei Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas ir visi apeigų dalyviai linkėjo sveikatos, laimės ir darnos gyvenimo kelyje.
Vakare apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ narė Vėtra Trinkūnaitė visus norinčius kvietė pasimokyti seniausių lietuviškų apeiginių giesmių giedojimo paslapčių.
Pavakaryje trokštantys sužinoti daugiau apie baltišką pasaulėžiūrą rinkosi Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje – čia etnoastronomas Jonas Vaiškūnas visus supažindino su Senovės dangaus šviesulių stebyklos paskirtimi, kalbėjo apie senosios baltų pasaulėžiūros reikšmę mūsų gyvenime.
Saulei nusileidus ir sutemus nepakartojamą reginį šventės dalyviams padovanojo ugnies tramdytojai iš „Ugnies ženklų“ klubo. Jų miklių rankų įsukti ugnies kamuoliai, kaip ugniniai paukščiai, skraidė tiesiai prieš šventės dalyvių akis ir nosis, kartais savo liepsningais sparnais net įdegdami pačių ugnies meistrų apdarus... Ugningam pasirodymui pasibaigus, Kelmės vaidilos Valdo Rutkūno įkvėptas akordeonas ir vakaro laužo liepsna, panūdusius linksmai pasišokti, pakvietė į vakaronę. Dainos ir šokiai skambėjo iki paryčių, kol pirmieji tekančios Saulės spinduliai nušvietė sprogstančių pumpurų žaluma pasidabinusias medžių viršūnes.
Kitą dieną iš pat ankstyvo ryto buvo užkaistas didysis šventinio viralo katilas, kuriame visų apeigų metu kunkuliavo skalsus Jorės viralas. Susirinkę Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje apeigų dalyviai darnia eisena, nešini vėliavomis, traukdami protėvių giesmes ir mušdami būgnus, žygiavo į Kulionių piliakalnį.
Piliakalnyje pagerbtas Lietuvos laisvę gynusių karžygių bei visų protėvių vėlių atminimas. Vėlių galybės prašyta teikti galias Jorės dalyviams ir visai Tautai. Sveikinimo žodžius ištarė įvairių kraštų romuvų vaidilos. Londono Romuvos pasiuntinys A.Žalalis sakė, kad Jorę tuo pat metu švenčia ir Londono lietuviai. Žalalis patikino, kad bendros vis tvirtėjančios ir vis dažniau jaunimo atrandamos bei Lietuvos Romuvos stiprinamos, mūsų bendros baltiškos šaknys neleidžia išsisklaidyti Lietuvai ir išreiškė viltį, kad jos taps tvirta ir tikra jungtimi, gebančia pritraukti išeivius grįžti atgal į savo protėvių Žemę.
Gyva protėvių kovų dvasia alsuojančiame piliakalnyje kiekvienas pasiryžęs įkvėpimo ir išminties pasisemti iš baltiškojo dvasinio paveldo aruodo, galėjo įsišvęsti į romuvius. Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas apeigomis palaimino romuvių išsirinktus baltiškus papuošalus, ir aidint priesaikos žodžiams, įšventė į romuvius nemažą būrį pasiryžusiųjų.
Vėliau senovės baltų kovų brolijos „Vilkatlakai“ ne tik žodžiais, bet ir veiksmais visiems priminė protėvių ryžtą ir drąsą. Kalavijų kirčiais, iečių dūriais ir kuokų smūgiais jie prikėlė kadai vykusiu kovų už Lietuvos žemę, kalbą ir tikėjimą vaizdus, taip pagerbdami mūsų gyvenimus krauju išpirkusiųjų pilėnų atminimą.
Užsidegę žvakes ir deglus nuo piliakalnyje rusenančio aukuro švenčiantieji, lydimi karių palydos, darnia grandine grįžo į šventiškai papuoštą Dangaus šviesulių stebyklą. Atsinešta piliakalnio ugnimi įkūrus Stebyklos aukurą buvo aukojama ir dėkojama seniesiems baltų dievams. Kalbų ir giesmių žodžiais, aukojimo veiksmais ir apeiginių ratelių ženklais buvo prašoma ir linkima šviesos ir Skalsos, galių ir Darnos. Paskui dideli ir maži, tardami iškilmingus linkėjimus, Perkūno šventovei iškilmingai aukojo atvežtus rankų šilumos ir minčių sušildytus lauko akmenis.
Visi kartu ragavo didžiuliame katile visų apeigų metu kunkuliavusį šventą viralą, vaišinosi čia pat ant akmenų iškepta kiaušiniene, gėrė beržų sulą, lingavo sūpuoklėmis, rideno joručius, iš visos širdies traukė protėvių dainas ar tiesiog šiltai bendravo susitikę seniai matytus bičiulius.
Pasak vieno pagrindinių šios šventės rengėjų Molėtų krašto muziejaus vyr. muziejininko, etnoastronomo Jono Vaiškūno, Kulionių kaime įrengtoje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė švenčiama jau 15-tus metus iš eilės.
„Jorė jau tapo įprastine tradicine Molėtų krašto švente. Kasmet paskutinį balandžio šeštadienį – kai teka beržų sula, kai parskridę paukščiai peri kiaušinius, o medžių šakos ima dengtis pirmąja pavasarine žaluma, kviečiame visus ten pat ir to paties – pasisemti gyvybinių galių iš atbundančios gamtos“, – sako J.Vaiškūnas.
J.Vaiškūnas džiaugiasi, kad šis paprotys jau plinta ir už Lietuvos ribų. Jorės šventė ne pirmus metus švenčiama Amerikos lietuvių tarpe, įsitvirtino paprotys kasmet Jorę sutikti Londone. Lietuvos Romuvos pastangomis atgaivintomis tradicijomis labai domisi ir stebisi užsieniečiai. Šiemet jau antrą kartą visą šventę filmavo Korėjos televizija, prieš kelis metus buvo atvykę ir šventės apeigų įamžinti kino juostoje garsūs kino dokumentalistai iš Italijos.
Jorės šventė Kulionyse yra puikus pavyzdys, kaip savitą veidą ir dvasią būtų galima sugrąžinti ir visai Lietuvai, jeigu kiekvienas įdėtumėme daugiau savų pastangų, įkvėpimo ir galių dabarčiai semdamiesi iš protėvių medžiaginių ir dvasinių vertybių aruodo.