Namus kūrėme patys
Nedidukas dailininkės Aurikos ir fotografo Flavijaus Piliponių šeimos namelis – siaurutėlėje, į kalnelį kopiančioje Naujosios Vilnios gatvelėje. Šiame name šeima gyvena penkiese: Aurika, Flavijus, sūnus Tomas, Vilniaus dailės akademijos studentas, dukra Marija, šiuo metu studijuojanti menus Anglijoje. Penktuoju visateisiu šeimos nariu visi laiko septynmetį vokiečių trumpaplaukį pointerį Gordoną.
„Jis mano charakterio – yra cholerikas; puikiai visus mus pažįsta, jaučia, moka kalbėti, aišku, ne žmonių kalba, – sako Flavijus ir rodo jaukias namų erdves. – Menininkams sunku įtikti, todėl viską darėme patys: aš buvau vykdytojas, o Aurika – dizainerė“, – juokauja pašnekovas.
Pasak šeimininkės, kurti interjerą buvo paprasta – name tvyranti dvasia padiktavo stilių, kuriame puikiai pritapo seni močiutės baldai, antikvarinis šviestuvas, aprūdijusių raktų kolekcija, Kaziuko mugėje pirktas supamasis arkliukas ir jos pačios paveikslai.
Visų darbų personažas
„Jie tarsi mano vaikai: išnešioti, išgyventi – dalis manęs. Ne vienas mano darbas iškeliauja į privačias meno mylėtojų kolekcijas, bet ne viskas matuojama pinigais. Pačių brangiausių sielai paveikslų išduoti negaliu!
Vienas tokių – „Angelai virš Naujosios Vilnios“: tai keturi mūsų šeimos angelai, įsitaisę virš soduose pasiklydusių mažutėlaičių namelių stogų“, – rodo paveikslą tapytoja, o aš angelų veiduose atpažįstu jos vyro ir sūnaus bruožus.
Simpatiškos, mielos būtybės atsikartoja kiekviename Aurikos kūrinyje: angelas – pagrindinis jos darbų personažas. Tiesa, ne visi pastebi grakščius, pūkinių debesų apvalumus primenančius sparnus ir todėl vadina žmogeliukais, moterimis.
„Mano angelai – ne iš Biblijos. Jie įkūnija žmonių spinduliuojamą gėrį“, – sako Aurika. Jos kūrybą daugelis vadina simbolistine – paveikslai filosofiški, kupini įprasmintų, apgalvotai parinktų detalių.
„Tai tarsi skaitymas tarp eilučių – kiekvienas mano kūrinį gali suprasti savaip“, – tikina autorė, sąmoningai naudojanti nežinomybę, kosmosą įprasminančią juodą spalvą, dalijanti paveikslo erdvę horizontaliomis juostomis tarsi nubrėždama ribas tarp dabar ir paskui, tarp Žemės ir Nežinomybės.
Nestinga originalių idėjų
„Mano paveikslai negimsta greitai – daug techninio darbo: pirmiausia nutapau spalvinę ir siužetinę kompoziciją, o paskui galiu ilgai žaisti kurdama detales, ryškindama linijas, šešėlius, nuotaikas, tai savotiška meditacijos forma, – pastebi menininkė. – Ilgą laiką kūriau vien sau, niekam paveikslų nerodžiau!“
Pirmoji Aurikos paroda įvyko 2004 m. Jaunimo teatre, Vilniuje. Šiandien tapytojos darbai iškeliavę į daugelį pasaulio šalių, surengta ne viena personalinė paroda Lietuvoje, Olandijoje, JAV.
Aurika neskaičiuoja savo darbų, o paklausta apie kūrybos polėkį, menininkams gyvybiškai būtiną įkvėpimą atsako prancūzų architekto Le Corbusier žodžiais: „Dirbu tik tada, kai yra įkvėpimas, kai jo nėra, sėdu prie stalo ir dirbu, kol atsiranda įkvėpimas!“
Iš tiesų, meniškai sielai nestinga originalių idėjų, kartais jos Auriką aplanko sapnuose. Kad nepamirštų, sugautų suplazdėjusią išganingą mintį, menininkė nesibaimindama palieka paveikslą, prie kurio ką tik dirbo, ir skuba tapyti kitą. Todėl dirbtuvėse yra ir nebaigtų darbų. „Jie gali stovėti metus dvejus – kai subrandinu mintį, užbaigiu“, – prisipažįsta dailininkė. Ji itin vertina kūrybos laisvę, todėl netapo pagal užsakymus.
Stiklinė visada pilna
„Iš meno sunku pragyventi, todėl darbus sielai tenka atidėti geresniems laikams. Gal tik vasarą galiu atsipūsti ir pajusti tikros kūrybos skonį“, – apgailestauja Flavijus ir džiaugiasi, kad žmona palaiko jo kūrybinį polėkį – skatina kartu rengti darbų parodas.
Sutuoktiniai skaičiuoja: „Kartu esame jau 24 metus. Meilė iš pirmo žvilgsnio, todėl ilgai negalvojome – susituokėme po trijų mėnesių! Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad greta vienas kito buvome visą gyvenimą: mamos gimdė vienu metu tuose pačiuose gimdymo namuose – mūsų gimtadieniai skiriasi tik dviem dienom, gyvenome šalia, lankėme greta esančias mokyklas, susipažinome tradiciškai – pas draugus. Mūsų šeima kaip ir visos kitos: tos pačios problemos, tie patys sunkumai! Gal tik esame nepataisomi optimistai?.. Mums iki pusės pripilta stiklinė – visada pilna! Žmonės problemas susikuria patys, mes stengiamės jas spręsti!“
Piliponiai prisipažįsta esantys valdingos asmenybės – abu gimę po Liūto ženklu, abu menininkai, tad išsitekti po vienu stogu sunku. Bet jie nebijo nusileisti vienas kitam, prisitaikyti, nes labiausiai gyvenime vertina meilę visomis jos prasmėmis: vaikai, šeima, namai, kantrybė, pagarba.
Gimtadienių dovana
Šeimą vienija ypatinga aistra keliauti. Dar jaunystėje Aurika ir Flavijus išmaišė bemaž visą Tarybų Sąjungą, o atsivėrus sienoms į Europą atrado kelius į Juodkalniją, Kroatiją, Angliją, Ispaniją, Portugalija, Norvegiją ir kitas Europos šalis. Šiemet jie puoselėja mintį vykti į Škotiją.
„Keliaujame spartietiškai. Nesame išlepinti, gyvename palapinėse ir neieškome prabangių viešbučių, restoranų: mums svarbiausia pamatyti šalį! Patys susidarome kelionės maršrutą, kartais važiuojame mašina, o kartais atskridę ją išsinuomojame. Visada vieni – nereikia prie nieko taikytis, esame laisvi nuo įsipareigojimų“, – sako sutuoktiniai ir atvirauja, kad šios kelionės yra dovana sau gimtadienių proga.
Vasaros atostogų išvykos – produktyviausias metas fotografo Flavijaus kūrybai. Iš jų fotomenininkas parsiveža šimtus įspūdingų gamtos vaizdų, kelionėse šeimos patirtų ir tenykščių žmonių gyvenimo akimirkų. Džiugu, kad jos nepasimiršta, nes labiausiai vykusios perkeliamos į šeimos archyvą.
Aurika rodo keletą storokų knygų, viena jų dar su celofano apdangalu: „Po kiekvienos kelionės atrenkame įsimintiniausias ir nuotaikingiausias nuotraukas, patys sumaketuojame fotoalbumą ir išsispausdiname tik vieną egzempliorių. Mūsų šeimos kelionių archyvas – jau keturios maždaug 200 puslapių knygos, kurias bet kada galime pavartyti, parodyti savo draugams.“
