Tačiau kartais įvyksta taip, kad tėvai labai skuba „užauginti“ vaikus sėkmingais, protingais, supratingais ir savarankiškais, tačiau visiškai užmiršta tai, kad šiuo metu mažylis negali atitikti keliamų reikalavimų.
Tuo tarpu vaikas iš visų jėgų stengiasi tėvų nenuvilti ir deda labai dideles pastangas pasiekti iškeltus tikslus. Pakankamai dažnai jis neturi pakankamai jėgų to padaryti, kadangi reikia daug ką kontroliuoti: „protingai“ kalbėti, teisingai valdyti įvairius daiktus ir svarbiausia – mokėti valdyti savo jausmus, neverkti, nesigąsdinti, nerėkauti.
Jeigu vaikas neturi pakankamai jėgų susidoroti su tėvų nustatytais tikslais, neigiamo įvertinimo baimė gali pasireikšti skrandžio spazmais ar pilvo skausmais. Tai vienas rimčiausių „argumentų“ prieš suaugusiuosius ir jis turi neginčijamą poveikį: tėvai išsigąsta ir atsisako savo reikalavimų.
Žinoma, svarbu atsižvelgti į negalavimus ir nepraleisti pro akis rimtų ligų. Bet jeigu iškviestas gydytojas nenustatė priežasčių, dėl kurių vertėtų jaudintis, situacija pasikartos vėl ir vėl, susidarius buvusioms aplinkybėms. Kitaip tariant, tėvams laikas peržiūrėti savo santykius su vaiku.
Sergantis vaikas mokosi pasveikti ir prisitaikyti prie jį supančio pasaulio. Suaugusiųjų užduotis – palaikyti vaiką.
Dažniausiai pilvo skausmai atsiranda dėl baimės ir protesto prieš vykstančius procesus.
„Kristutei nuolat rytais skauda pilvuką, o man reikia eiti į darbą, tačiau turiu laukti atvažiuojančios aukles. Ji skundžiasi, laikosi už pilvuko, vaikšto aplink mane tol, kol neateina auklė. Jai atvykus ji nusiramina ir aš galiu išeiti“.
Mergaitė stengiasi būti gera, nekaprizinga, netrukdyti mamai dirbti, tačiau jos nenoras likti be mamos pasireiškia tikru skausmu, kuris nepatinka nei pačiai mergaitei, nei mamai. Tokioje situacijoje reikia rasti laiko pakalbėti su vaiku, pasakyti, jog taip pat liūdite, kad jums taip pat nesinori išvykti. Taip palaipsniui jausmai „iš pilvo“ virs normaliu bendravimu.
