Žinau, kad nuo pirmos akimirkos tikrai „nekritau jam į akį“, tad teko nemažai pasistengti, kol pasiekiau tai, ką turiu dabar. Pradėjau aikštelėje statytis mašiną šalia jo, stengtis atvažiuoti panašiu metu, kad jis dažniau mane matytų. Niekuomet nesistengiau išskirtinai atkreipti į save dėmesio ir pasirodyti, kad egzistuoju.
Kadangi atsirado bendrų darbo klausimų, vis susigalvodavau, dėl ko jam paskambinti pasitarti, ko paklausti, kol susiskambinimai tapo natūraliu dalyku tiek darbiniais, tiek nedarbiniais klausimais. Pradėjome bendrauti skype, žinutėmis ir pan. Jis pradėjo pats man skambinti ir domėtis. Jau džiaugiausi dėl to, kiek toli nuo visiško nebendravimo pažengėme, tačiau...
Taip bendraujame jau daugiau nei pusę metų, žinau ką jis veikia, su kuo yra, kada grįžta. Žinau, kad galiu į jį kreiptis pagalbos, kad parašys, kai grįš namo, kad paguos, jei nutiks kažkas blogo ir kad išbars, jei per jautriai į ką nors reaguosiu ir pan., bet niekaip nepereiname į kitą lygį. Rodos, esame užstrigę ir nebesuprantu, ar yra perspektyva, kad kada nors bus kitaip.
Šiek tiek kalbėjome apie tai, jis prisipažino, jog prieš sutikdamas mane, turėjo porą labai rimtų draugysčių ir kad nori būti nepriklausomas, nenori draugauti, nenori atsiskaitinėti ir pan. Tačiau ar jis nejaučia, kad savo noru tai daro? Skambina man ir džiaugsme, ir varge, ir aš pirmoji sužinau visas naujienas. Kai pasakiau, kad mūsų bendravime dedu tašką, nes man pabodo laukti, jis paprašė padėti kablelį, paprašė palaukti dar šiek tiek, nes nenori prarasti bendravimo su manimi, esu jam artima, ir jei koks nors kitas veikėjas būtų pirmesnis, jis liktų visiško kvailio vietoje, kad mane prarado.
Nuo to laiko bendravimas dar labiau išsiplėtė iki susiskambinimų kelis kartus per dieną, kėlimusi ir gulimusi sms žinutėmis, bet ir vėlgi - kai būname kartu, rodos, atsisveikinant, jis pats nežino, ką daryti – pabučiuoti ar tiesiog nueiti. Žinau, kad pati galėčiau būti drąsesnė ir imtis iniciatyvos, bet po jo pasisakymo bijau, kad tokiu elgesiu jį atstumsiu, kad išgąsdinsiu noru įsipareigoti ar tapsiu jam nebeįdomi, nes būsiu pasiekta. Jis puikiai supranta, kad man patinka ir nebesuprantu, ar tai jo žaidimas, ar kuklumas, ar dar kas nors... Nebežinau, ar verta laukti, kol tai pasikeis, nes nebežinau ar tai iš viso kada nors pasikeis.
Vis kartoju sau, kad „kaip bus taip“, bet kas dieną tai kartoti vien tam, kad save tuo įtikinčiau, jau pavargau. Galvoje milijonas klaustukų... Jam 27 m. ir visuomet maniau, kad tokio amžiaus vyras jau turėtų žinoti, ko nori iš gyvenimo ir iš to, ką jis veikia. Taip ir atrodo – jis daug dirba, užsiima papildoma veikla, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Tačiau santykiuose visiškai nesuprantu jo požiūrio.
Kartais manau, jog jis bendrauja tik draugiškai, tačiau jei aš susitinku su kokiu draugu ar išeinu su draugėmis į miestą, jaučiu jo pavydą, domėjimąsi, kur ir su kuo buvau. Tad ir vėl nebesuprantu, ko jis siekia tokiu elgesiu.
Tad telieka klausimas: ar verta laukti tokio žmogaus? Ar gali būti, kad jo požiūris į mane kada nors pasikeis, kad jis imsis veiksmų, kad būtų mano antroji pusė. Jei tai įmanoma, tuomet žinau, kad lauksiu, kiek reikės, nes jis toks, kokį įsivaizduoju savo būsimą vyrą (ir kalbu tikrai ne apie išvaizdą), bet bijau, kad ištikimas laukimas niekur nenuves, kad susivoksiu tik tada, kai jau būsiu senmergė ar dar blogiau, kai atsiras kita, kuri akimirksniu jį sugundys ir pasiims visą sau, o man liks tik ilgesys ir apmaudas..
Pataria psichologė Jūratė Selilienė
Kelis kartus skaičiau jūsų laišką, kad galėčiau pajusti jus kaip asmenybę. Iš jūsų sakinių, minčių, žodžių norisi daryti prielaidą, kad esate kovotoja, moteris, atkakliai siekianti tikslo bei žinanti savo vertę – visa tai gerai, kai kalbame apie profesiją, darbą, karjerą, tačiau tampa sudėtingiau, kai apie santykius su žmonėmis, nes tada yra rizika pamiršti, nepastebėti kitų žmonių išgyvenimų, norų bei poreikių ir taip visai nenorom atstumti šalia esančius žmones.
Kai sakote, kad „niekuomet nesistengiau išskirtinai atkreipti į save dėmesio ir pasirodyti, kad egzistuoju“, tai, manau, netiesa. Jūs pati sakote, kad pradėjote statyti mašiną šalia jo, stengėtės atvažiuoti panašiu metu, kad dažniau jus pamatytų, kai atsirasdavo bendrų darbo klausimų, susigalvodavote, dėl ko jam paskambinti – visa tai jūsų žingsniai į vyro širdį.
Taip, aš sutinku, kad jūs galite būti drąsesnė, imtis ir toliau iniciatyvos, tik, manau, kad vyrą tikrai galite išgąsdinti arba tapsite neįdomi. Juk vyrai iš prigimties yra užkariautojai, todėl jų pagrindinis tikslas tam tikra prasme yra kova ir pergalė. Judviejų bendravime nuo pačių pradžių jūs tapote ta, kuri kovoja ir siekia tikslo, o vaikinas neteko savo prigimtinių teisių, galbūt todėl ir lieka tik bendravimas.
Suprantu, kad jums norisi žmogaus artumos, bučinių ir prisilietimų, tik daugiau nei pusę metų vienas kito pažinimui, buvimui drauge jums yra daug, o vaikinui, turėjusiam prieš jus porą labai rimtų, bet nesėkmingų draugysčių, tai labai trumpas laiko tarpas, kad galėtų ir vėl pradėti kitą santykį. Kiekvienos, ypač rimtos, draugystės pabaiga (ypač jeigu žmogus, su kuriuo būta galbūt ne vienerius metus, giliai širdyje dar brangus) išgyvenama kaip netektis.
Dažnai žmogų užvaldo daug stiprių jausmų: nusivylimas kitais žmonėmis (šiuo atžvilgiu galbūt moterimis) ir savimi, nepasitikėjimas moterimis bei kaltė, galimai nukreipta į save, t. y. lyg kažką pats ne taip darau, kažkoks esu ne toks, kad nesugebu išlaikyti santykių. Tikėtina, kad jūsų draugui dvi nesėkmingos draugystės paliko skaudų pėdsaką, kad atsakingai žiūrėdamas į santykius, jis po pusės metų bendravimo negali, gal ir nenori kurti naujos draugystės. Galbūt savo elgesiu jūs primenate buvusius santykius, gal jo viduje užslėpta daug gilių, svarbių jausmų, gal dar likę jausmai vienai iš buvusių draugių – gali būti daugybę reikšmingų „gal“, lemiančių tai, kad judviejų bendravimas sustojęs ties riba į intymesnį santykį.
Gerai, kad su vaikinu kalbėjotės apie tolesnes judviejų bendravimo perspektyvas, nes tik kalbantis įmanoma išgirsti esmines intymesnio bendravimo nebuvimo priežastis. Pokalbio metu vaikinas pasakė, kad „nori būti nepriklausomas, nenori draugauti ir atsiskaitinėti“ – tai galimai reikštų „aš noriu būti laisvas, kad nekontroliuotų, nevaržytų mano norų ir poreikių“. Jeigu vaikinas atviraus, labai svarbu pasikalbėti ir sužinoti, dėl kokių priežasčių nutrūko dvi draugystės, kas jam nepatiko bendravime su merginomis, ko tuose santykiuose trūko – visa tai galėtų būti raktas į judviejų ryšį.
Iš jūsų laiško norisi daryti prielaidą, kad vaikinui svarbus judviejų bendravimas, t. y. pokalbiai su jumis – „paprašė palaukti, nes nenori prarasti bendravimo su manimi“, tačiau dabar jūsų tikslai, požiūriai į judviejų tolesnį santykį šiek tiek skiriasi: jūs norite matyti jį kaip savo antrąją pusę, o jis – bent jau šią akimirką, rodos, nori pabūti be įsipareigojimų, atsakomybės už jus, santykį ir pan. Jūs rašote, kad įsivaizduojate jį savo būsimu vyru, norite, jog būtų antrąja puse, tačiau tuo pačiu sakote „jei koks nors kitas veikėjas būtų pirmesnis, jis liktų kvailio vietoje, kad mane prarado“.
Suprantu, kad jums pikta, nes santykis vyksta ne taip, kaip jūs norite, tik tuo pačiu norisi daryti prielaidą, kad rezervinis veikėjas lyg ir yra – „jei susitinku su kokiu draugu <...>, jaučiu jo pavydą“. Tikriausiai sutiksite, jog jeigu jis išeitų su „kokia drauge“, jūs taip pat pavydėtumėte. Atsiprašau, jeigu nuliūdinsiu, tačiau sudvejojau: ar jūs tikrai rimtai žiūrite į vaikiną ir santykius, ar pasiekus tikslą nenusivilsite, nes bus pasiekta ir taps neįdomu bendrauti, o gal per įvairiausias situacijas bandote tikrinti, ką vaikinas jaučia jūsų atžvilgiu...
Perskaičius jūsų laišką, norisi daryti prielaidą, kad vaikinas galbūt ir žino, ko jis dabar nori - „pabučiuoti ar nueiti“, tik jam trūksta erdvės apsispręsti, ko išties jis nori, nes galimai jaučia iš jūsų spaudimą. Pasistenkite suteikti vaikinui galimybę bei laiko pamąstyti, ko jis nori iš judviejų santykio, rodykite jam daugiau supratingumo dėl buvusių santykių ir nedarykite spaudimo dėl apsisprendimo čia ir dabar. Palikite jam daugiau erdvės, laisvės, pojūčio, kad jis, o ne jūs, valdo judviejų santykį, leiskite būti užkariautoju ir pajusite, ko jis išties nori – pabučiuoti ar nueiti, ir intymumo ar tik geros pašnekovės.
Be to, labai svarbu, kai keliate klausimą „ar verta laukti“, paklausti nuoširdžiai savęs: ką jums reiškia tas žmogus, ar pasiruošusi kurti santykius, ar esate pasirengusi keistis pati, o ne tik keisti jį, ar norėsite laukti, kol emocinės žaizdos žmogaus gyvenime užgis, ar norite būti tas žmogus jo gyvenime, kuris padėtų jas užgydyti?
Juk tik suprasdami, girdėdami vienas kitą, atsižvelgdami ne tik į savo, bet ir į šalia esančiojo poreikius, žmonės gali turėti nuoširdžius, šiltus, jautrius, intymius santykius. Linkiu išgirsti, pajausti tikruosius vaikino ir savo poreikius bei norus...
Sėkmės!
Jūratė
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
