Apsisprendė Sidnėjuje
- Mačas Sidnėjuje man šiek tiek priminė Barselonos olimpiadą, kur lietuviai, kovodami dėl bronzos medalių, irgi metė iššūkį galingam varžovui - NVS rinktinei, - prisimindamas istorinę akistatą sakė D.Nelsonas jaunesnysis interviu Rusijos dienraščiui “Sport-Ekspres”. - Tačiau Australijoje, kai iki pusfinalio rungtynių buvo likusios kelios sekundės ir Lietuvos ekipa, atsilikdama dviem taškais, paprašė paskutinės minutės pertraukėlės, aš supratau, jog pakėliau kumštį prieš savo motiną.
- Būkite atviras: ar norėjote, kad paskutinis lietuvių tritaškis metimas būtų buvęs taiklus? Ar būtumėte džiaugęsis pergale kartu su visa Lietuvos rinktine?
- Ne. Po tų rungtynių nemiegojau visą naktį. Klaidžiojau po miegantį olimpinį kaimelį ir stengiausi suvokti savo jausmus. Barselonoje jokios savigraužos negalėjo būti: toji “Dream Team” buvo absoliučiai neprilygstama. O Sidnėjuje aš pirmą kartą gyvenime susidūriau su sąžinės priekaištais - lyg būčiau kažką išdavęs. Supraskite: esu iš tokių žmonių, kurie, jei prireiktų, būtų pasirengę numirti dėl savo šalies. Tačiau susiklostė taip, kad aš, amerikietis, vos nepadėjau pralaimėti savo tėvynainiams.
- Jūs, kaip profesionalas, tik atlikote pareigą.
- Problema ta, kad ne iki galo. Trys raidės - USA - man reiškia tiek daug, jog vienu momentu mane apniko mintis, kad išduodu lietuvius. Žmogui, kuris ne visa širdimi serga už savo rinktinės sėkmę, negalima sėdėti ant komandos suolelio. Tokiu atveju devyniasdešimt devynių procentų nepakanka.
Todėl aš, skersai ir išilgai išmaišęs Sidnėjaus olimpinį kaimelį, paryčiais atėjau pas Lietuvos rinktinės vadovus ir sąžiningai papasakojau apie savo jausmus. Su vyriausiuoju treneriu ir Krepšinio federacijos prezidentu susitarėme: jei kitoje olimpiadoje burtai vėl lems susigrumti lietuviams ir amerikiečiams, aš nedalyvausiu Lietuvos ekipos darbe rengiantis toms rungtynėms, o per jas nesėdėsiu ant komandos suolelio.
- Ar lietuvius tenkino tokios sąlygos?
- Taip. Jie gerbė mano sprendimą ir net pritarė jam. Neabejojau, kad būtent taip jie reaguos. Artimi draugai negali būti nenuoširdūs.
Prisimena Šaro prašymą
- Trejas paskutines olimpines žaidynes Jūs praleidote ant Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių suolelio. Sutinkate, kad tai - ypatingi Jūsų biografijos puslapiai?
- Be jokių abejonių! Lietuvai tapus savarankiška valstybe, Marčiulionis kreipėsi į mane prašydamas padėti jo nacionalinei komandai. Toks pasiūlymas bet kokiu atveju - išskirtinis, nepaisant to, kad dėl Šaro galėčiau galva pramušti plytų sieną. Sutikau nedvejodamas. Tai buvo prieš dvylika metų, tačiau lig šiol prisimenu tą pokalbį.
Per šį laikotarpį lietuviai triskart iškovojo olimpinę bronzą, 1995 metais - Europos sidabrą ir galiausiai pernai tapo Senojo kontinento čempionais. Visi įsimintiniausi mano karjeros etapai susiję su lietuviškos vėliavos spalvomis paženklintais sportiniais marškinėliais. Didžiuojuosi savo kukliu indėliu į šios šalies krepšinio pergales. Viliuosi, jog mūsų bendradarbiavimas dar ilgai tęsis.
- Barselonos olimpiadoje Lietuvos krepšininkai mače dėl bronzos medalių įveikė jungtinę NVS komandą, kuriai atstovavo subyrėjusios SSRS respublikų žaidėjai. Ar Jūs, amerikietis, pajautėte, ką reiškė lietuviams ta pergalė?
- To nepajausti galėjo tik aklas ir kurčias žmogus. Nors aikštelėje rungtyniavo ne priešai, o seni buvusios komandos draugai, Lietuva vėl grįžo į pasaulio krepšinio žemėlapį. Tą mačą palyginčiau su sunkaus svorio boksininkų dvikova. Negaliu pamiršti akimirkų, kai švęsdami pergalę kartu su Lietuvos vadovais giedojome valstybinį himną. Prisiekiu, jog tuo momentu man buvo visiškai nesvarbu, kurios šalies pasą turėjau.
