Pasaulinio garso muziejus Sankt Peterburge – Ermitažas – balandžio 13-ąją minėjo Mecenato gimimo dieną. Nuo šio senovės romėnų didiko prasidėjo reikšminga turtingųjų misija savo lėšomis remti menus bei menininkus.
Visoms pirmosioms Lietuvos bažnyčioms, cerkvėms, mečetėms pinigų skyrė Lietuvos valdovai – ir Mindaugas, ir Algirdas, ir Vytautas, ir Jogaila. Vėliau šią valdovų tradiciją perėmė garsiausios didikų giminės.
Pažaislio vienuolyno steigėjas ir rėmėjas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris Zigmantas Pacas. Kitas šios giminės atstovas – LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas – finansavo dar vieno mūsų barokinio šedevro – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios – statybą Vilniuje. Abu šie architektūriniai stebuklai didikų lėšomis buvo ne tik pastatyti, bet ir išpuošti. Taip elgėsi visos feodalinės Lietuvos didikų giminės.
Nacionalinio muziejaus pradininkas – grafas
Pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – sostinės Senienų muziejus – buvo įkurtas 1855 m., Vilniaus archeologinės komisijos iniciatyva perkėlus į Vilniaus universiteto aulą privatų grafo Eustachijaus Tiškevičiaus muziejų ir jį praplėtus. Grafo veiklą atspindi mokslinės ekspedicijos po Skandinaviją surinkta archeologinių titnaginių kirvių kolekcija.
Muziejus visuomenei duris atvėrė 1856 m. balandžio 29-ąją.
Nelabai linksma Senienų muziejaus istorija turi du periodus: nuo įsteigimo iki reorganizavimo (1855–1865) ir nuo reorganizavimo iki likvidavimo Pirmojo pasaulinio karo metais (1865–1915).
Po 1863 m. sukilimo muziejaus veikla buvo nutraukta suintensyvėjus rusifikavimo politikai. Dauguma vertingų eksponatų buvo išvežta į N. Rumiancevo muziejų Maskvoje ir negrąžinta iki šiol, o pertvarkytas muziejus 1865 m. vis dėlto buvo vėl atidarytas, tik jau kaip Vilniaus viešosios bibliotekos dalis.
Po karo 1918-aisiais dr. Jonas Basanavičius, naudodamas Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinius, ėmėsi kurti Istorijos ir etnografijos muziejų. Tačiau 1920 m. Lenkijai okupavus Vilnių, šis darbas nutrūko. 1920–1940 m. rinkiniai buvo saugomi Vilniaus universitete, o 1941-aisiais perduoti Lietuvos mokslo akademijai.
Vinco Žilėno pastangomis 1952 m. šių rinkinių pagrindu buvo suformuotas Istorijos ir etnografijos muziejus, po nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. tapęs Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Šiuo metu jame saugoma apie 1 mln. eksponatų. Čia veikia ir nuolatinė ekspozicija, skirta Senienų muziejaus istorijai.
Meilė Lietuvai prieš geležinę uždangą
Prieškario Lietuvos veikėjo Mykolo Žilinsko meno kūrinių kolekcionavimo gebėjimai atsiskleidė pokario Vakarų Vokietijoje. „Meilę Lietuvai reikia darbu įrodyti. Tai privalo daryti kiekvienas lietuvis. Aš gyvenu tam, kad parodyčiau, ką gali vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą“, – taip kalbėjo šis lietuvis, dar šaltojo karo metais ėmęsis žygių, kad jo sukauptos kultūrinės vertybės atsidurtų gimtinėje.
Jis padovanojo Lietuvai vertingą lituanistinę biblioteką, Nobelio premijos laureatų veikalų rinkinį, rėmė išeivijos veiklą. Vis dėlto didžiausias ir neįkainojamas M. Žilinsko indėlis – 1 683 meno kūrinių kolekcija, kurią jis padovanojo savo jaunystės miestui Kaunui ir patikėjo saugoti Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Pirmieji jo dovanoti dailės kūriniai Kauną pasiekė 1974 m.
Dar 1953-iaisiais M. Žilinskas parašė laišką Lietuvos partinei viršūnėlei ir žadėjo padovanoti 30 dailės darbų, jeigu jo seserims būtų leista grįžti iš Sibiro. Atsakymo, deja, nesulaukė. Tik 1965 m. žurnalistas Leonas Stepanauskas buvo nusiųstas susipažinti su M. Žilinsku. 1971-aisiais buvo gauti Lietuvos Vyriausybės įpareigojimai ir pas M. Žilinską pradėjo lankytis kultūros viceministras Vytautas Jakelaitis, Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, vėliau dėl dailės darbų pergabenimo į Vakarų Berlyną keliavo ir kultūros ministras Dainius Trinkūnas, naujas Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Po ilgų derybų Vilniaus parodų rūmuose buvo surengta M. Žilinsko dovanotų darbų paroda, o vėliau pritarta ir galerijos Kaune statybos idėjai. Taip 1979 m. sausį duris K. Donelaičio gatvėje atvėrė meno galerija. M. Žilinskas į Lietuvą vis siuntė naujų kūrinių. Netrukus paaiškėjo, kad jiems galerijoje – per ankšta.
Po dešimtmečio, 1989-aisiais, Nepriklausomybės aikštėje buvo atidaryta nauja galerija, kurioje ir šiandien eksponuojami ir vertingiausi M. Žilinsko kolekcijos kūriniai, ir įspūdinga M. K. Čiurlionio dailės muziejaus užsienio šalių meno kolekcija.
M. Žilinskas tuo metu jau buvo pasiligojęs ir galerijos atidaryme nedalyvavo, tačiau Kauno klinikų gydytojų ir muziejininkų komanda surengė mecenatui staigmeną ir gimtadienio proga atvežė jį pažiūrėti jau beveik baigtos galerijos. Žymiausias mūsų XX a. mecenatas mirė 1992 m. vasario 9 d.
K. Varnelio dovana
Lietuvos nacionaliniame muziejuje šiuo metu pristatoma dailininko ir kolekcininko Kazio Varnelio (1917–2010) Lietuvai dovanotų vertybių paroda. Tai senosios knygos ir žemėlapiai, kurie nėra demonstruojami nuolatinėje K. Varnelio namų-muziejaus ekspozicijoje. Daugiau nei šimtas XVI–XVIII a. žemėlapių istorinės kartografijos požiūriu vertinami kaip ypač gausus ir neįkainojamas rinkinys.
Praėjusiais metais Vilniuje miręs K. Varnelis buvo pasaulyje pripažintas menininkas, savo tėvynei itin nusipelnęs eruditas ir kolekcininkas. Visą savo gyvenimą dailininkas kaupė lituanistikos ir kitokius muziejinės reikšmės paminklus.
K. Varnelis su žmona Gabriele 1998 m. grįžo į Lietuvą ir tėvynei padovanojo visą savo kūrybą bei kolekciją. Tautai skirti turtai buvo eksponuojami sostinės buvusiuose Pirklių gildijos ir Mažosios gildijos namuose Didžiojoje gatvėje, šalia Rotušės. 2003-iaisiais K. Varnelio namai-muziejus kolekcijos savininkų sprendimu tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus dalimi.
Liūdnas kunigų kolekcijų likimas
1998 m. visą šalį sukrėtė žinia: nužudytas kunigas, poetas ir meno kūrinių kolekcininkas Ričardas Mikutavičius. Aistra menui, deja, tapo jo mirties priežastimi: nusikaltėliai į kunigo namus atėjo būtent dėl vertingų paveikslų. Po kelerių metų teisėsaugininkai rado 3, vėliau, 2008-aisiais, dar 9 paveikslus iš 1998 m. dingusios R. Mikutavičiaus kolekcijos. Dar 18 paveikslų nerasti iki šiol. Ekspertų skaičiavimais, bendra jų vertė siekia apie 1 mln. litų.
Kunigo nužudymo ir iš jo namų pagrobtos vertingos meno kūrinių kolekcijos bylos pagrindinis kaltinamasis Vladas Beleckas už minėtus nusikaltimus yra nuteistas iki gyvos galvos, dienas leidžia Lukiškių kalėjime ir, matyt, tikisi sulaukti laisvės, nes atsisako įvardyti, kur paslėpė kitus meno kūrinius. Beje, atgautų meno kūrinių perduoti Kaunui, kaip padaryti ne kartą buvo žadėjęs pats R. Mikutavičius, kunigo giminės visai nesiruošia. Tad garsioji dailės kūrinių kolekcija ne tik netapo dovana gimtajam kunigo miestui, bet ir, atvirkščiai, virto R. Mikutavičiaus mirties priežastimi.
Nuo 1994 m. balandžio iki 1997 m. pradžios tuometis Nemenčinės parapijos administratorius Ričardas Jakutis iš bankų, įmonių ir privačių asmenų skolinosi dideles pinigų sumas, teigdamas, jog lėšų reikia Nemenčinės parapijos centro, kuriame planavo įrengti senelių ir našlaičių prieglaudas bei koncertų salę, statybai.
Per tuos metus R. Jakutis sukaupė nemažą Lietuvos dailės kolekciją. Tačiau, bankams areštavus turtą dėl negrąžintų paskolų, vertingiausius meno kūrinius įsigijo sostinės kolekcininkai.
Kaunui Europos dailės nereikia?
Kaune gimęs, augęs, visą laiką čia gyvenęs ir dirbęs prof. Algimantas Miškinis prieš kelerius metus padovanojo gimtajam miestui savo gausią kolekciją, kurios didžiąją dalį jau gali matyti kauniečiai ir miesto svečiai. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – Paveikslų galerijoje K. Donelaičio gatvėje – eksponuojami A. Miškinio sukaupti Lietuvos ir Rytų dailės rinkiniai, o Europos meno kolekcija dar laukia eilės. Deja, laukti gali tekti ilgai, nes savivaldybė niekaip neranda ekspozicijai tinkamų patalpų.
Mūsų kalbintas A. Miškinis buvo nusivylęs miesto administracijos požiūriu į meną: „Man jau per 80 metų. Aš ilgai laukti negaliu. Jei Kaunui europinės dailės nereikia, aš rasiu, kur ją padėti ar realizuoti.“
Kolekcininko nuoskaudą galima suprasti: keliasdešimt metų kauptos kolekcijos gimtajam miestui nereikia... Savivaldybės klerkai, sugebėję sumokėti pusę milijono litų už konteinerinį lauko tualetą, neranda kuklių patalpų vertingai dovanojamai meno kolekcijai!
Kolekcionavimas – tai A. Miškinio gyvenimo aistra, tad profesorius nori, kad po jo mirties kolekcija nebūtų išdraskyta dalimis, išparduota. Daugiau kaip pusamžį kauptoje kolekcijoje – daugiau nei 32 tūkst. eksponatų.
Profesorius pripažįsta, kad meno vertybių kolekcionavimas – pavojingas pomėgis. Jis teigia ilgai viešai nekalbėjęs apie savo dailės rinkinius, minėdavęs tik ikonografiją, atvirukus. Didžiąją dalį vertingų kūrinių A. Miškinis laikė banko seife. Tad 1999 m. surengta kolekcijos paroda daug kam buvo netikėta. Taigi toks atsargumas, be abejo, išgelbėjo ir kolekciją, ir patį kolekcininką.
Kitos šalys remia mecenatus
Netgi Rusijoje jau priimtas įstatymas, numatantis finansines lengvatas mecenatams: jiems mokesčiai bus sumažinami proporcingai pinigų sumai, skirtai kultūrai. Mūsų Rytų kaimynė perima Vakarų valstybių patirtį. Amerikoje tokį principą dar XIX a. viduryje įtvirtino Abraomas Linkolnas. Europoje laikomasi tokių pačių nuostatų. Štai garsiausio Senajame žemyne muziejaus – Luvro – net 53 proc. metinio biudžeto sudaro mecenatų parama.
Lietuvoje padėtis – nykesnė. Iki šiol nepriimtas joks įstatymas, finansiškai skatinantis mecenatus remti kultūrą. Maža to, valstybė toliau bijo tariamų konkurentų, tačiau nesugeba skirti lėšų tam, kam jų verkiant reikia.