Rugpjūčio 19 dieną perversmininkams pavyko sulaikyti M.Gorbačiovą jo paties viloje Kryme, tačiau sąmokslą niekais pavertė kariuomenės nenoras paremti pučą, ryžtingas Boriso Jelcino, kuris tuo metu buvo sovietinės Rusijos respublikos prezidentas, pasipriešinimas, bei neslepiamas politiškai sąmoningos visuomenės pasibjaurėjimas komunistų mėginimais jėga susigrąžinti slystančią valdžią.
Praėjus vos keturiems mėnesiams po pučo nuslopinimo Sovietų Sąjungos nebeliko.
Tačiau radijo stoties "Echo Moskvy" vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas, 1991 metais rengęs reportažus iš Baltųjų rūmų, kuriuose įsikūręs parlamentas tuomet tapo B.Jelcino pasipriešinimo perversmininkams štabu, nėra tvirtai įsitikinęs, kad dabartinis Rusijos vadovas Vladimiras Putinas suvokia, kokius pokyčius lėmė 1991 metų pučas.
Pasak A.Venediktovo, pučo žlugimas leido išvengti pilietinio karo bei tapo pergale tų piliečių, kurie norėjo, kad iš subyrėjusios Sovietų Sąjungos griuvėsių būtų sukurta nauja, Vakarų liberaliomis vertybėmis grindžiama, Rusija.
Kai kurie buvę perversmininkai giria V.Putino vadovavimą ir pritaria jo kampanijai užgniaužti žiniasklaidą, kuri prieš dešimt metų buvo vienas iš pagrindinių pučo lyderių taikinių, teigė A.Venediktovas.
"Prezidentui Putinui vertėtų išmokti dešimties metų senumo pamokas ir parodyti, kad būtent tada prieš dešimt metų buvo pasirinkta Rusijos kryptis", - sakė jis interviu.
"Arba ji (Rusija), pavyzdžiui, bus Jugoslavija ar Baltarusija, arba ji taps civilizuota šalimi", - sakė jis, turėdamas omenyje nušalintąjį Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių bei autoritarinį Minsko vadovą Aleksandrą Lukašenką.
A.Venediktovo teigimu, praėjusiais metais V.Putino inauguracijoje dalyvavo du perversmininkai. Ir dabar neaišku, ar sukaktį prezidentas paminės aplankydamas memorialą, skirtą trims per krizę žuvusiems studentams, ar "išlenkdamas taurelę su komiteto nariais".
"Putinas turi nuspręsti, kurią pusę jis renkasi - ar GKČP, ar Baltųjų rūmų gynėjų", - teigė A. Venediktovas, vienas iš autoritetingiausių ir žymiausių Rusijos žurnalistų.
Buvęs SSRS ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas praėjusį mėnesį parėmė V.Putino siekius atkurti tvarką. "Šiandien jie bando daryti tai, ką mes 1991 metais mėginome padaryti Sovietų Sąjungoje", - pareiškė jis.
Perversmas užklupo šalį labai nelengvu metu, kai žmonės ilgas valandas būriuodavosi eilėse prie maisto, o etniniai ir socialiniai konfliktai buvo virtę žiauria kasdienybe.
Kad maištingos sovietinės respublikos neišsilakstytų, M.Gorbačiovas bandė joms įpiršti naują sąjunginę sutartį, tačiau krizei netikėtai pasibaigus visos respublikos per kelias dienas deklaravo "suverenumą".
Baltijos valstybėms tereikėjo mėnesio, kad faktiškai atkurtų prieškarį gyvavusią nepriklausomybę, o gruodį Belovežo girioje susirinkę Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai paskelbė Sovietų Sąjungą nustojus egzistuoti.
Valdžią perėmus buvusiam Maskvos miesto partijos komiteto vadovui B.Jelcinui, kuris netrukus ėmėsi rimtų reformų, liberalai, pagrindiniai pertvarkos šaukliai M.Gorbačiovo Aukščiausiojoje Taryboje, buvo nustumti nuo valdžios.
Rusijos pramonei patekus į kone neribotą politinę ir ekonominę galią turinčių "oligarchų" rankas, o kariuomenei įsivėlus į du bandymus numalšinti čečėnų separatistus, šalis pamažu ėmė grimzti į politinį letargą, o nusivylimas pradėtomis reformomis darėsi vis stipresnis.
Liberalai, dėl kurių reformų, žmonių nuomone, jie prarado sovietmečiu sunkiai užgyventas santaupas, buvo nustumti į politikos periferiją.
"Po pučo į valdžią atėjo ne "demokratai". Tai buvo neįmanoma, nes jie nebuvo tam pasirengę", - per perversmą įkurtam dienraščiui "Obščaja Gazeta" teigė to meto žymus liberalas, buvęs Maskvos meras Gavrilas Popovas .
Perversmo metu "aparatas" gavo galimybę sudrebinti Komunistų partijos valdžią. Kito kelio pradėti reformas nebuvo".
Po perversmo Gorbačiovą pakeitė Jelcinas
Daugelio apžvalgininkų manymu, M.Gorbačiovas, kurį pažemino B.Jelcinas, uždraudęs Komunistų partiją ir perėmęs valdžią Rusijoje, nesugebėjo pasinaudoti pučo suteikta proga ir tapo grobiu, kurį galėjo sudoroti, kas tinkamas.
Grįžęs iš Krymo, M.Gorbačiovas pareiškė, kad Komunistų partija, kurios aukščiausi pareigūnai ką tik prieš jį surengė perversmą, gali išspręsti Sovietų Sąjungai iškilusias problemas.
"B.Jelcinas pasinaudojo 1991 metų pamokomis, kad imtųsi reformų, - sakė A.Venediktovas. - Jis suvokė, kad svarbiausias dalykas - tai ekonomika, o neišvengiamas Sovietų Sąjungos žlugimas yra antraeilė problema".
Aleksandras Jakovlevas, Komunistų partijos Politinio biuro narys, dažnai vadinamas pertvarkos tėvu, Rusijos tinklalapiui "vesti.ru" šį mėnesį tvirtino, jog B.Jelcinas praleido progą padaryti viską, kad Komunistų partijos grįžimas į valdžią taptų nebeįmanomas.
Todėl 1996 metais rinkėjai, užuot gavę galimybę stebėti normalias politines dviejų kandidatų reformatorių diskusijas, turėjo rinktis iš dviejų blogybių - nepopuliaraus B.Jelcino ir komunistų.
"Įsivaizduokite, jog rinkimuose nebūtų varžęsis Komunistų partijos kandidatas. Susidariusią erdvę tada būtų užėmęs kuris nors demokratų stovyklos atstovas, nesusijęs su Jelcinu", - teigė jis.
"Būtume turėję galimybę stebėti normalius debatus, kuriuose nebūtų kėsinamasi į vykstančių pasikeitimų esmę, o ginčai suktųsi tik dėl metodų".
Rusijos Federacijos komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas, kurį vis dar remia ketvirtadalis rinkėjų, kol kas nepareiškė nuomonės apie 1991 metų perversmą, tačiau nepraleido progos pasmerkti M.Gorbačiovo pertvarkos bei B.Jelcino reformų, kurios, jo nuomone, nuskurdino žmones ir sukėlė ūkio suirutę.
Praėjusį mėnesį interviu jis sakė, kad jei komunistinis Pekinas būtų leidęs tokį "chaosą, kurį čia sukėlė Gorbačiovas...tai Žemė, mūsų planeta, būtų išėjusi iš savo orbitos".
Pučo išryškinti nesutarimai kulminaciją pasiekė po dvejų metų kilusioje naujoje, gerokai rimtesnėje konfrontacijoje, kai B.Jelcinas tankais numalšino konservatyvių parlamentarų maištą tuose pačiuose Baltuosiuose rūmuose, kurie dar visai neseniai buvo jo paties tvirtovė.
"Negaliu atskirti 1991 ir 1993 metų įvykių - visa tai buvo viena revoliucija", - teigė A.Venediktovas, kuriam 1993 metais vėl teko rengti reportažus iš Baltųjų rūmų, tik šįsyk tapusių maištininkų citadele.
Nuo 1994 metų Rusija pradėjo vykdyti imperialistinę tiek vidaus, tiek ir užsienio politiką, sakė jis. Valstybės kišimasis į žiniasklaidos veiklą tada neleido eiliniams rusams suvokti gresiančių pavojų.
"Echo Moskvy" vyriausiasis redaktorius sakė esąs įsitikinęs, kad imperialistinė politika atves Rusiją prie žlugimo slenksčio ir kad Čečėnija nebus vienintelė Rusijos dalis, kurios neaplenks ši krizė.
"Putinas netrukus susidurs su šiuo klausimu", - sakė jis.