Seimas. 9 val. ryto. Į vietinį restoraną plūste plūsta parlamentarai, jų patarėjai ir aukštesnio rango valdininkai. Savaime suprantama, į restoraną visi jie renkasi ne valstybės reikalų spręsti, o kavos ar alaus išgerti. Priminsime, kad šie ilgi ir malonūs pasisėdėjimai vyksta darbo metu. Plenariniai posėdžiai Seime vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais, o tuomet, kada jie nevyksta, tai yra didesniąją savaitės dalį maždaug šimtas Seimo narių skiria savo reikmėms, šį užsiėmimą skambiai pavadindami “darbu su rinkėjais”.
Aukščiausiasis teismas. Taip pat 9 val. ryto. Į vietinę kavinę taip pat skuba teisėjai. Žemesnių kastų atstovams kavinėje tuomet rodytis nepatartina. Mat teisėjai su visokiais ritualais ir užkalbėjimais geria kavą. Nei kiek nesuklysime, teigdami, kad tuo metu jie nedirba, nes dar neteko girdėti, kad teismo procesai vyktų kavinėse, ar kad teisėjai bylas studijuotų vienoje rankoje laikydami pyragaitį, o kitoje - kavos puodelį.
Kone identiškus vaizdelius galima pamatyti ministerijose, departamentuose, savivaldybėse, valstybinėse bendrovėse, poliklinikose, policijos komisariatuose.
Daugumoje privačių bendrovių visi tie ritualiniai kavos, alaus, degtinės gėrimai, kas pusvalandį organizuojamos parūkimo ar pogulio pertraukėlės, dvi valandas besitęsiančios pietų pertraukos, betikslis tūnojimas internete, mėgavimasis kompiuteriniais žaidimais, įsitikinimas, kad penktadienį po pietų dirbti nebereikia, seniai išmuštos iš darbuotojų galvų.
Valstybinėse struktūrose - priešingai - šios ydingos tradicijos puoselėjamos, tobulinamos ir perduodamos iš kartos į kartą. Kone stebuklu galima laikyti, jei penktadienį 15 val. ministerijoje ar savivaldybėje randi reikalingą tarnautoją. Tikriausiai prie paranormalių reiškinių būtų galima priskirti pavienius faktus, kuomet klerkai dirba viršvalandžius (omenyje turime ne klerkus, po darbo sprendžiančius asmenines problemas, o dirbančius valstybei ar žmogui).
Nors, kita vertus, nėra ir įkvepiančių pavyzdžių, jei Seimo pirmininkas ar premjeras iš darbo namo išvažiuoja 15 minučių po septynioliktos valandos, tai tuo viskas ir pasakyta. Vadinasi, Lietuva yra klestintis kraštas ir didžiausia problema pas mus yra nuspręsti, kur išleisti pinigų perteklių ir kaip nenuobodžiai praleisti vakarėlį.
Įsivaizduokime, kad Lietuva tai viena didelė bendrovė, kurią kamuoja dideli finansiniai sunkumai. Protingas tokios bendrovės vadovas dirbtų dieną naktį ir ragintų pavaldinius, kol pasiektų norimų rezultatų.
Palyginus su privačiomis bendrovėmis, valstybinėse struktūrose darbo efektyvumas niekingai mažas, atsakomybė ir iniciatyvumas - nuliniai, supratimas apie darbo etiką - minimalus, pagarba klientui - dar negimusi. Ir liūdniausia, kad dauguma biudžetininkų mano, jog taip ir turi būti, giliu jų įsitikinimu, didžiausia nuodėmė - persidirbimas. Be to, seno raugo darbuotojai nuolat “gesina” jaunų darbuotojų iniciatyvas. Pasak J.Eiduko, miesto kultūroje dominuoja ne darbas ir ne darbštumas, o užimtumas ir darbo imitacija. O pasiteisinimui, kad valdiškų institucijų darbuotojai dirba išsijuosę, labai tinka mitas, kad lietuviai - darbštuolių tauta. Įdomu tada, kodėl toji darbštuolių tauta tokia atsilikusi?
Jei šiandien apie 16 val. sugalvotumėte praeiti visą Vilniaus Gedimino prospektą, Kauno Laisvės alėją ar Šiaulių Saulės alėją, galite neabejoti sutiktumėte minias pažįstamų ir nepažįstamų valdininkų. Jei užeitumėte į kiną, kavinę ar kirpyklą ir ten jų rastumėte pakankamai. Tiesiog neįtikėtini procesai Lietuvoje vyksta gruodžio 20 - sausio 10 dienomis. Tuomet absoliuti dauguma valdiškų struktūrų darbuotojų net nebevaidina, kad dirba. Dovanų pirkimai ir baliukų serialai išmuša bet kokį norą dirbti, tačiau neišmuša noro po švenčių ateiti pasiimti neuždirbtos algos. Tikriausiai reikės dar dešimtmečio, kol valdininkai supras, kad pinigai yra uždirbami, o ne gaunami. Valdininkams dar labai patinka ir tarpuvaldžio laikotarpiai - tuomet jie kažko laukia, bet tai nėra darbas.
Aukštos vadybos privačiose bendrovėse visai kita atmosfera ir visai kitoks supratimas apie darbą: prie tyliai dūzgiančių kompiuterių ar staklių palinkę žmonės, jokių pašalinių darbų, jokių postringavimų apie politiką, kiekvienas atsako už save. Pagal iš JAV nukopijuotą tvarką, darbuotojai per dieną gauna tris pertraukėles - valandos trukmės pietų pertrauką, 15 minučių pertrauką kavai prieš pietus ir tokios pat trukmės - po pietų. Kiekvienas darbuotojas turi asmens kortelę, kuri fiksuoja, kiek laiko žmogus būna darbo vietoje. Investuotojai, ypač skandinavai, daliai lietuvių jau įskiepijo vakarietiškos darbo etikos supratimą. Paprastai tokiose bendrovėse žmonės dirba ne iki 17 val, o iki 19 val. ar dar ilgiau (kai kurie vadovai dirba po 13-14 val per parą). Po poros metų tokio vadovų ir pavaldinių darbo bendrovė suklesti.
Tiesa, eksministras Eugenijus Gentvilas nemano, kad Lietuvoje trūksta “darbo patriotų”. Jų yra. Stinga tik gerų vadybininkų, darbų organizatorių, ir modernių technologijų. “Žmogus gali dirbti 18 valandų, bet jei jis dirbs rankomis, tai per tas 18 val. nuveiks tiek, kiek žmogus su modernia įranga per kelias valandas. Taigi, tas lietuvio darbas kartais būna labai neracionalus arba tuščias. Štai Lietuvos fermeris vasarą dirba 16 val. per parą”, o olandas fermeris - 10 val. ir jo darbo rezultatai geresni nei lietuvio”.
Kita vertus, teisingas supratimas apie darbą išplitęs toli gražu ir ne visose privačiose bendrovėse. Lietuvoje dar daug statybos, butų remonto, automobilių remonto, santechnikos, ir kitas aptarnavimo paslaugas teikiančių bendrovių, kurių vadovai toleruoja alkoholiu piktnaudžiaujančius, atbulom rankoms dirbančius, klientų turtą niokojančius, nekultūringus darbuotojus (pagal vakarietiškus standartus dirbančios statybos bendrovės ar autoservisai dar toli gražu nėra dominuojantys savo rinkose). Ilgainiui visi tokie nenorintys ar nemokantys dirbti, taps bedarbiais ir turės iš esmės keistis.
Gyventojų užimtumas Iš viso užimta gyventojų 1,6 mln. Iš jų valstybiniame sektoriuje 499 tūkst. Privačiame sektoriuje 1,1 mln.