NATO misijai Makedonijoje gresia daug pavojų

Atskilusios ginkluotos grupuotės, atokiuose kalnuose paslėpti ginklai, prieštaringi taikos lūkesčiai ir vietinė keršto kultūra - tai keli iš pavojų, gresiantys NATO misijai Makedonijoje nuginkluoti albanų sukilėlius. NATO strategai jau turi du pavyzdžius, iš kurių gali pasimokyti.

1996 metais į Bosniją ir 1999 metais į Kosovą užtikrinti dviejų Balkanų karų pabaigą įžengę NATO kariai nesugebėjo užkirsti kelio žiauriems žudymams, padegimams ir masiniams pabėgėlių persekiojimams, kuriuos ginkluotos grupuotės vykdė etninio valymo ar pasipelnymo, o kartais ir abiem tikslais.

Bosnijoje ir Kosove taika išsilaikė, tačiau ji labai brangiai atsieina ir yra itin trapi. Ji reiškia dešimčių tūkstančių NATO karių neterminuotą buvimą, faktinį padalijimą į mafijos kontroliuojamus vienataučius darinius bei visišką priklausomybę nuo Vakarų humanitarinės pagalbos.

Galbūt Makedonija išvengė penktojo Balkanų karo per dešimtmetį, kai pirmadienį vyriausybės pasirašė Vakarams tarpininkaujant pasiektą taikos susitarimą, kuo nutraukiamas albanų mažumos diskriminavimas, o praėjus dienai sukilėliai pažadėjo nusiginkluoti.

Tačiau NATO, stengdamiesi neįsivelti į dar vieną Balkanų nenuoširdžios meilės akivarą, ketina tik 30 dienų pasiųsti savo 3 500 karių surinkti maištininkų ginklus ir amuniciją. Po to pajėgos turėtų pasitraukti kartu su "laimikiu", kuris bus sunaikintas užsienyje.

NATO kariai turės tik lengvuosius ginklus, kuriais galės pasinaudoti, jei grėstų pavojus gyvybei. Ginklai bus sudedami savanoriškai - vadinamosios Nacionalinio išlaisvinimo armijos (NIA) sukilėliai nebus verčiami nusiginkluoti.

Dėl to iš NATO mandate skambiai pavadintos operacijos "Esminė pjūtis" daug tikėtis neverta, jei visiškai nebus atsižvelgta į NATO taikdarių patirtį Kosove.