aA
Portugalija jau skambina pavojaus varpais ir prašo pasaulio padėti. Ekonominė krizė, kurią daugelis ekspertų jau spėjo „nurašyti“, atrodo, nė neketina trauktis. Juo labiau krizė neketina trauktis iš Lietuvos. Impotentiška Andriaus Kubiliaus politika negali padėti išlipti iš duobės. Bet ar tikrai jis vienas kaltas, kad taip ilgai skęstame? Ir ar kas nors gali pasiūlyti alternatyvų mokesčių didinimui ir socialiniam Lietuvos genocidui?
Vilis Normanas

Krizės pradžioje ir jai įsibėgėjant, mokesčių didinimas buvo neišvengiamas. Buvo aišku, kad niekaip kitaip neįmanoma per trumpą laiką suvaldyti milžiniško ekonomikos grimzdimo į dugną. Pradžioje mokesčių didinimas buvo suprantamas. Galima, žinoma, kritikuoti naktinių mokesčių atskiras dalis, tačiau iš esmės tai buvo būtina.

Tačiau nuo krizės pradžios praėjo jau pakankamai laiko, o naujų būdų spręsti ekonominėms problemoms neatsirado. Atrodo, kad ir toliau linkstama prie to, jog mokesčiai didėtų ir mes dar labiau nusigyventume. Mokesčių didinimas nenaudingas niekam – jis tik padeda politikams suvaldyti situaciją. Bet net ir jiems patiems jis nėra naudingas. Tai kodėl neieškoma kitų priemonių situacijai stabilizuoti? Galbūt problema yra ne A. Kubilius, ne Ingrida Šimonytė, ne Vyriausybė, ne Seimas ir ne prezidentė, galbūt problema ta, kad iš tiesų niekas nesugeba pasiūlyti tokių alternatyvų, kurios galėtų išspręsti mūsų ekonomines problemas?
Slavojaus Žižeko teigimu, vienintelis būdas kaip nors suvaldyti valdžią ir daryti įtaką jos darbui, yra ne kritika, ne nuolatinis spaudimas ir maištai, vienintelis būdas – siūlyti sprendimus, kurių valdžia negalėtų atsisakyti, kurie būtų neišvengiami.

Ekonomikos atsigavimas – tai ne valdžios, tai visos Lietuvos reikalas. Jeigu mums tikrai rūpi ši šalis ir tauta, turime ne kritikuoti valdžią, bet siūlyti jai sprendimus, kurių ji pati negali sugalvoti.

Kad negali sugalvoti – akivaizdu. I. Šimonytė niekada nematė jokių alternatyvų mokesčių didinimui. Net keista, kad žmogus, kuris turėtų vesti mus iš krizės, prisipažįsta, kad yra beginklis ir praktiškai nieko negali padaryti. Klausimas – ar nereikėtų keisti darbo, kai nematai, ką galėtų pakeisti? – atviras.

Analizuodami esamą situaciją, negalime dangstytis pasiūlymais iš oro. Jie turi būti pamatuoti.

Ši situacija nėra tokia nauja ir unikali, kaip visada teigė A. Kubilius. Labai panaši situacija (o gal net blogesnė) buvo po Nepriklausomybės atgavimo. Tuomet reikėjo ne gelbėti ekonomiką, o iš naujo ją sukurti. Tačiau ir tada, ir dabar, Lietuva pralaimi ir pralaimi pirmiausia todėl, kad nesugeba nusimesti vergiško homo sovieticus mentaliteto.

Pirmas mano pasiūlymas visai Lietuvos valdžiai – profesoriaus Zenono Norkaus knyga „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?: pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“. Būtent šioje knygoje – bene vienintelėje – yra nuodugniai, aiškiai ir giliamintiškai atskleista mažų pokomunistinių šalių ekonomikos raida ir svarbiausia – parodyta, kodėl Lietuva atsiliko tiek nuo Estijos, tiek nuo Slovėnijos, nors turėjo visas galimybes jas pralenkti. Ne geografinė padėtis ir ne Dievo valia lėmė Lietuvos atsilikimą jau toje stadijoje. Tik valdžios veiksmai lėmė atsilikimą.

Skyriuje „Kodėl estai mus lenkė?“ Z. Norkus paprastai ir aiškiai įrodo, kad estų ekonominis atvirumas ir užsienio investicijų pritraukimas buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių ši Baltijos valstybė pralenkė tiek Lietuvą, tiek Latviją.

Jis rašo: „Neabejotinai didelę reikšmę palyginti ankstyvam Estijos ekonomikos atsigavimui turėjo užsienio investicijos. 1993 – 1995 metais Estija jų pritraukė 366 milijonus USD, Latvija – 143, o Lietuva – tik 42 milijonus“.

Šie skaičiai iš tiesų yra sunkiai suvokiami – turint omeny tuometinę situaciją ir tai, kad beveik identiškos valstybės sugeba taip skirtingai pasinaudoti tais pačiais įrankiais.

Ką kitaip padarė estai? Z. Norkus: „Visų eksporto ir importo muitų panaikinimas Estiją padarė patrauklia vieta savaitgalio kelionei apsipirkti gausybei suomių, o dėl liberalios sekso paslaugų rinkos politikos Talinas tapo Skandinavijos sekso turizmo sostine“.

Neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek liberali sekso paslaugų rinkos politika padėjo estams, tačiau galima drąsiai teigti, kad tai buvo iš tiesų svarbus ekonominio augimo faktorius.

Antras pasiūlymas Lietuvos valdžiai – kartą ir visiems laikams legalizuoti prostituciją. Jos draudimas ne tik pažeidžia žmogaus teises, yra jaunų merginų grobimo priežastis, bet ir ekonomiškai mums atsieina labai daug.

Tikrais faktais pagrįstame filme „Prekyba žmonėmis“ (Human trafficking) labai akivaizdžiai parodoma, kad prostitucija yra pats pelningiausias verslas šiandienos pasaulyje, o jos draudimas tik sukuria sąlygas nusikaltėlių veiklai ir iš esmės visi dėl šio draudimo pralaimi, išskyrus, žinoma, nusikaltėlius.

Kad Lietuva turi atverti sienas – tai seniai aišku, tam nereikia net Estijos pavyzdžio. Ekonomikos genijus Miltonas Friedmanas savo knygoje „Kapitalizmas ir laisvė“ pabrėžė, kad didžiausias trukdys ekonomikos augimui, yra dirbtiniai varžymai. Kad ir kas tai būtų – trukdymas visada lygus smukdymui.

Todėl trečias (dvigubas) patarimas Lietuvos valdžiai – leisti užsieniečiams visiškai laisvai ir be jokių suvaržymų pirkti Lietuvos žemę, kurti čia savo verslą ir vystyti kitokią veiklą.

Didžioji dalis Lietuvos – dirvonuojantys, niekam nereikalingi plotai, retai apgyvendinti degraduojančiais ir niekam nereikalingais žmonėmis. Jeigu būtų palankios sąlygos užsieniečiams čia kurti savo verslą, mes visi iš to laimėtume.

Po naktinių mokesčių įvedimo ne viena stambi gamykla bankrutavo ir jau aišku, kad stebuklas neįvyks – bankrutavusios įmonės neatsigaus. Reikia ieškoti išeities.

O kitos išeities, kaip Lietuvai tapti kuo liberalesne, į laisvąją ekonominę zoną panašia valstybe, nėra. Nėra ir niekada nebus. Tie, kas mano, kad galim patys išsigelbėti – yra arba kvailiai, arba trokšta, kad Lietuva išnyktų. Mūsų vieninteliai ginklai prieš išnykimą, prieš ekonominį krachą, yra gudrumas, lankstumas, prisitaikymas, atvirumas, išradingumas.

Jei visi būsime, kaip A. Kubilius ir I. Šimonytė, tai galim ruoštis Lietuvos laidotuvėms.

Galvojant, kaip pritraukti užsienio investicijas ir pačius užsieniečius į Lietuvą, neabejotinai reikia gerokai atgaivinti turizmo ir paslaugų sektorių. Tai reiškia – tiesiog leisti kvėpuoti. Nuimti grandines nuo kaklo. Viešbučiai tuoj užsidarys, jei ir toliau turės mokėti tokius nepamatuotai didelius mokesčius.

Kitas pasiūlymas Lietuvos valdžiai: Lietuvos universitetai yra beveik tušti, kai kurias specialybes, kurias galėtų studijuoti šimtas žmonių, studijuoja vos keli studentai.

Ką prarastume, jei suteiktume užsienio studentams palankias sąlygas čia studijuoti? Nieko. Tik į Lietuvą plauktų jų pinigai. Skaičiavimais „iš akies“, tai galėtų būti keli tūkstančiai studentų. O labai norint, ir praplečiant savo užpelkėjusius universitetus, jų galėtų būti ir daugiau.

O kad pinigai, kurie ateina į Lietuvą, nedingtų, reikėtų labai stipriai, labai radikaliai ir labai apgalvotai sutvarkyti visą socialinę sistemą. Kiek galima nemokamai šerti alkoholikus (neva – daugiavaikes šeimas)? Kodėl sveiki žmonės, kurie savo noru nedirba ir neketina dirbti, nusipelno milžiniškų socialinių garantijų? Jų vaikai vis tiek alkani. Ar nereikėtų galvoti, kaip duoti meškerę, o ne maitinti žuvimi?

Šie pasiūlymai – tik kelios spontaniškai gimusios idėjos, kurios - tikiuosi – privers susimąstyti, ar tikrai nėra alternatyvų mokesčių didinimui? Ar tikrai teisi I. Šimonytė? Galbūt atėjo laikas atsimerkti ir pradėti mąstyti, ar gali išgyventi šalis, kuri vis traukiasi?

I.Šimonytei asmeniškai rekomenduoju Ridley Scotto filmą „Robinas Hudas“ (Robin Hood) apie tai, ką davė mokesčių didinimo politika, kai žmonės neturėjo ko sėti (ir žinoma – pjauti). Tikroviškas meninis „mokesčių didinimo iki beprotybės“ situacijos įvaizdinimas galėtų padėti geriau suprasti, kad mokesčių prispausti žmonės ima viską slėpti nuo valdžios ir tampa vagimis (o tai, kas vyko viduramžiais, vyksta ir dabar).

Būdų kaip gelbėti, kelti ir gaivinti Lietuvos ekonomiką galima sugalvoti daugybę, bet neverta fantazuoti, jog Lietuva galėtų pergudrauti Lenkiją ir pasinaudoti šios ekonomiškai labai sėkmingos valstybės giminyste, išmoningai derindama savo „per-ėjimo“ tarp kelių valstybių taktiką, neverta fantazuoti, kad turėdamas devynis patarėjus A. Kubilius staiga sugalvos ką nors originalaus.

Ne, nesugalvos. Progresiniai ir Nekilnojamo turto mokesčiai ne išeitis, o tuščias laiko gaišimas. Lietuvą reikia gelbėti ne didinant mokesčius, o liberalizuojant ekonominį sektorių ir tvarkant socialinę betvarkę, į kurią išmetami milijardai niekada negrįš.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!