Naujovės į Lietuvos kaimą braunasi labai sunkiai

Patyrinėjus Lietuvos žemdirbių likimus, galima pastebėti, jog dauguma jų mieliau visą gyvenimą vegetuoja ar egzistuoja, dirba natūriniuose savo ūkeliuose, nei rizikuoja, bando naujoves ir taip prasimuša į kitą lygmenį, į kitokias gyvenimo sąlygas bei gerbūvį.

Reguliariai į Lietuvą atvykstantys Vakarų Europos fermeriai pastebi, jog Lietuvos ūkininkai ir žemdirbiai labai konservatyvūs. Ir iš tikrųjų metų metais, net amžiais mūsų žemdirbiai augina tas pačias kultūras, javus, bulves, cukrinius runkelius ir tuos pačius gyvulius: kiaules, galvijus vienokius ar kitokius naminius paukščius. Lietuvos ūkininkai labai iš lėto ir nenoriai pereina į kitas šakas. Retas susigundo savo jėgas išmėginti daržininkystėje, sodininkystėje, žuvininkystėje, bitininkystėje ar žvėrelių auginime, nesvarbu, kad kartais tai net labiau apsimoka. Štai tarkime, gana dideli lietuviško medaus kiekiai eksportuojami.

Patyrinėjus žemės ūkio produkcijos struktūrą visuose ūkiuose, matyti, kad net tračdalį jų užima grūdinės kultūros, daržininkystė - 7 proc., o vaisiai ir uogos vos pusę procento.

Lietuvos žemdirbiai javų ar runkelių auginimą galėtų iškeisti į braškių, aviečių, rapsų, linų, serbentų, kitokių vaiskrūmių, ar vaismedžių, auginimą, tačiau jie to nenori.

Patys žemdirbiai tikina, kad kai kurie jų kolegos išbandė naujoves – bandė auginti svarainius, serbentus, šampinjonus ir galiausiai nusvilo nagus, tad kol nėra bent minimalių garantijų, žemdirbiai kratosi bet kokių naujovių ar rizikos.

Tačiau žemės ūkio specialistai atkreipia dėmesį, kad žemdirbiai auginantys tradicines kultūras ir gyvulius turės susitaikyti su vis didesniu skurdu, mat tiek javų, tiek cukrinių runkelių, tiek galvijų kainos jau keletą metų mažėjo ir mažės ateityje.

Seimo kaimo reikalų komiteto narys Jonas Čiulevičius atkreipia dėmesį, kad dažnam Lietuvos žemdirbiui vis dar stinga iniciatyvumo, kibirkštėlės, o būdingas visiškas nusivylimas.

Aktyvesni, veiklesni ūkininkai visgi mano, kad dėl žemdirbių konservatyvumo kalti ir politikai ir žemės ūkio ministerijos valdininkai. Jie tikina, kad ne patys ūkininkai turėtų aiškintis įvairiausių žemės ūkio produktų paklausą ir ieškoti rinkų ar eksporto galimybių. Tuo turėtų užsiimti žemės ūkio ministerijos ir ūkio ministerijos valdininkai. “Tegul tik mums pasako, kokias kultūras iš mūsų supirks už pamanomą kainą, mes tikrai atsisakysime javų ar runkelių auginimo ir auginsime tai, kas turės didesnę paklausą, ar ką lengviau parduoti, tačiau iki šiol mus tik apgaudinėdavo. Štai prieš keletą metų žemės ūkio specialistai, net mokslininkai, rekomendavo žemdirbiams auginti svarainius, tvirtino, kad tai būsianti perspektyvi ir pelninga kultūra. Gana nemažai ūkinininkų prisisodino plantacijas svarainių, tačiau kai atėjo laikas juos parduoti, paaiškėjo, kad niekam jų nereikia, niekas nenori jų pirkti ir perdirbti”. - piktinasi Plungės ūkininkai.

Beje, žemdirbiai ėmęsi naujų veiklos sričių, teigia, jog jie nėra niekaip skatinami, jei pienininkyste, cukrinių runkelių ar javų auginimu besiverčiantys ūkininkai gauna subsidijų, tai, tarkime, daržininkyste ar sodininkyste besiverčiantys ūkininkai jokių subsidijų negauna, kitaip tariant, jie niekaip nėra remiami, todėl jiems sunku konkuruoti su Lenkijos ar kitų Rytų ir Vidurio Europos fermeriais.

Mieli skaitytojai, galbūt yra temų, kurios Jums ypač įdomios.

Siūlykite. Jūsų - temos, mūsų - faktai ir analizė.