Ankstyvą 1961 metų rugpjūčio 13-osios rytą 40 tūkst. Rytų Vokietijos kareivių ir policininkų pasienyje su Vakarų Berlynu ištempė spygliuotas vielas, kad sustabdytų bėgančiųjų į Vakarus srautą. Prabudę berlyniečiai suprato esą atskirti nuo savo šeimų, draugų ir darboviečių.

Pirmadienį šalyje prisimenami maždaug 200 Rytų vokiečių, kurie žuvo bandydami pabėgti per Berlyno sieną, jų valdytojų vadintą apsauginiu barjeru nuo fašistų. Tačiau metinių renginius temdo politinės rietenos, prasidėjusios prieš Berlyno žemės valdžios rinkimus.

Kancleriui Gerhardui Schroederiui padėjus raudonų rožių vainiką prie vieno iš nedaugelio tebestovinčių Berlyno sienos segmentų, jam švilpė ir iš jo tyčiojosi tie, kuriems nepatinka jo Socialdemokratų partijos (SDP) svarstymai, ar po spalio mėnesį vyksiančių rinkimų Berlyne sudaryti koaliciją su buvusiais Rytų Vokietijos komunistais.

"Išdavikas!" - šaukė vienas protestuotojas. "Vienintelis geras komunistas yra miręs komunistas!" - asmens sargybiniams apsupus G.Schroederį sušuko kitas.

Kiek anksčiau Rytų Vokietijos režimo aukoms atstovaujančių organizacijų nariai nunešė du vainikus, kuriuos prie Berlyno sienos padėjo buvusių komunistų Demokratinio socializmo partija (DSP), ir trypė gėles. Policija sulaikė vieną vyrą.

"Gėda", - sakė 61 metų aktyvistas Gustavas Rustas, kuris devynerius metus praleido Rytų Vokietijos kalėjimuose ir į minėjimą atėjo apsirengęs kalinio uniforma, su antrankiais.

Turistai dažnai nusivilia pamatę, kiek nedaug liko iš 155 km ilgio Berlyno sienos, tačiau ją puikiai prisimena visi vokiečiai. Pamiršti sienos neleidžia ir dar neišnykęs ekonominis, emocinis bei politinis Vokietijos padalijimas - šalį sudaro pasiturintys Vakarai ir smarkiai subsidijuojami Rytai.

Nors Rytų vokiečiai sudaro mažiau nei penktadalį 82 mln. Vokietijos gyventojų, jie vis dar nėra tvirtai politiškai susiję su vakariečiais, todėl regionas prieš kito rudens visuotinius rinkimus virto įnirtingos politinės kovos arena.

Vis dėlto dauguma berlyniečių pirmadienį nori ne dalyvauti politinėse rietenose, o prisiminti išskirtas šeimas, persekiojimą ir džiaugsmą, patirtą 1989-aisiais griuvus Berlyno sienai.

Koplyčioje, kuri buvo pastatyta "mirties ruože" - 30 m pločio užminuotoje zonoje tarp Rytų ir Vakarų Berlyno - skambėjo varpai. Ši koplyčia yra toje vietoje, kur anksčiau stovėjo komunistų susprogdinta bažnyčia.

Keli šimtai žmonių nepaisydami lietaus susirinko stebėti, kaip politikai deda vainikus Bernauerio gatvėje, iš kurios rytinės pusės pastatų pro langus būdavo šokama į Vakarų Berlynui priklausiusią važiuojamąją dalį.