„Problema yra ne ta, kad mes turime agresyvių, negatyvių, ksenofobiškai ar antisemitiškai nusiteikusių žmonių. Jų buvo ir visą laiką bus. Problema ta, kad tie žmonės nepritrauktų ir neburtų aplink save pakankamai reikšmingos visuomenės dalies“, - diskusijoje apie istorinių įvykių vertinimo laisvę kalbėjo R. Račinskas, drauge pabrėžęs, kad įstatymai visko išspręsti negali, tačiau jie gali pasitarnauti, nes drausmina neapykantos idėjų skleidėjus.
Primenama, kad pernai birželį Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pakeitimus, jog tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, taip pat SSRS ar nacistinės Vokietijos mūsų šalies teritorijoje įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui bei karo nusikaltimams, arba 1990–1991 m. įvykdytiems labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų.
Kodeksai problemų nesprendžia, bet drausmina
Tačiau, pasak R. Račinsko, pasaulyje egzistuoja tokių idėjų ir pozicijų, kurios nenusipelno laisvos sklaidos, mat jos orientuotos į tam tikrų žmonių grupių sunaikinimą arba suluošinimą.
„Aš manau, kad pasaulyje egzistuoja tokių idėjų ir pasaulėžiūrų, pavyzdžiui, rasizmas, ksenofobija, antisemitizmas, netgi tam tikrų sovietinių metodų propagavimas, kad joms negali būti taikoma nuomonės ar žodžio laisvė, nes tos nuostatos yra nukreiptos į atskirų žmonių ar jų grupių sunaikinimą, jų teisių pažeidimą dėl neva kažkokių svarbesnių tikslų“, - svarstė mokslininkas.
Dėl šios priežasties, nors įstatymai žmonių mąstysenos nepakeičia, tačiau tokių idėjų sklaidos stabdymas teisės aktais iš esmės riboja ir drausmina neapykantos skleidėjus bei trukdo jiems surasti sąjungininkų.
„Kai už tam tikrų idėjų skleidimą yra taikomas baudžiamasis persekiojimas, tai drausmina tų idėjų skleidėjus viešai reikšti neapykantos mintis. Aišku, kyla klausimas, ar tos neapykantos idėjos apskritai prapuola dėl to, jog už tai baudžiama? Aš manau, kad pagrindinė problema, jog žmonės, kurie dėl savo įsitikinimų ar dėl to, kad tai naudinga, propaguoja neapykantą, dažnai aplink save buria kitus“, - aiškino R. Račinskas.
„Mano asmenine nuomone, vien tik Baudžiamasis kodeksas tų klausimų neišsprendžia, nes atstūmimas, marginalizavimas ir pasmerkimas yra pati lengviausia pozicija. Bet problema yra ne ta, kad mes turime agresyvių, negatyvių, ksenofobiškai ar antisemitiškai nusiteikusių žmonių. Jų buvo, ir visą laiką bus. Problema ta, kad tie žmonės netrauktų ir neburtų aplink save pakankamai reikšmingos visuomenės dalies“, - pridūrė politologas.
Nuomonė kartais prilyginama nusikaltimui ir dėl istorinių traumų
Mykolo Romerio universiteto profesorius, Lyginamosios teisės katedros vedėjas Justinas Žilinskas savo ruožtu aiškina, kad Europoje, patyrusioje du žiaurius pasaulinius karus, susiklostė tradicija, jog nuomonės laisvė nėra begalinė. Pasak jo, jeigu palygintume nuomonės laisvės laisvę JAV ir Europoje, tai skirtumai skirtinguose žemynuose įsikūrusiose valstybėse yra akivaizdūs.
„Tai yra skirtingos visuomenės su skirtingomis trauminėmis patirtimis. Iš esmės europinis nuomonės laisvės modelis yra paremtas trauminėmis Europos patirtimis, tomis didžiosiomis tragedijomis, kurios prasidėjo, sakyčiau, 1914 m., kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tie du karai buvo viena besitęsianti Europos permalimo mėsmalė ir šiuo metu Europoje turime sistemą, kad nuomonės laisvė nėra neribota. Mūsų Konstitucija taip pat yra parašyta taip, kaip ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija – tai yra, kad tam tikrais atvejais, kai visuomenė mano, kad tai būtina, nuomonės laisvė gali būti ribojama, nors ji, žinoma, gali būti ribojama pagrįstai“, - aiškino J. Žilinskas.
Teisininko pasakojimu, įtvirtinti bausmes už nacių Holokausto ar sovietų nusikaltimų neigimą nėra Lietuvos išradimas. Į Lietuvą ši tradicija atėjo iš Europos Sąjungos, kurioje pradėta diskutuoti apie bausmių suvienodinimą už vadinamuosius neapykantos arba nusikaltimų žmoniškumui neigimo nusikaltimus. Lietuva savo ruožtu įstatymuose tik papildomai įtvirtino, jog mūsų šalyje bus baudžiama ir už sovietų nusikaltimų neigimą, jei tai bus daroma užgaulia ir įžeidžiančia forma.
„Mūsų ir kitos Rytų Europos valstybės, turinčios papildomas traumines patirtis, susijusias su SSRS režimu, pasiūlė, kad į šį reglamentavimą turėtų tilpti ir kito didžiojo totalitarinio režimo – stalinizmo – padaryti nusikaltimai. Tačiau šiuo klausimu mums nepavyko įtikinti Europos valstybių, ypač Italijos, kuri turi tokį meilų ryšį su komunizmu, kadangi tikrojo komunizmo kaip ir nepatyrė“, - pasakojo universiteto profesorius.
Jis taip pat svarstė, kad nepaisant pradėtų ikiteisminių tyrimų prieš istoriką Petrą Stankerą ar politiką Algirdą Paleckį, pasiremiant minimais Baudžiamojo kodekso straipsniais, žodžio laisvė Lietuvoje nėra apribota ir cenzūra šalyje neegzistuoja.
„Galima pasakyti taip – oficialios cenzūros mes Lietuvoje, mano manymu, neturime. Vyresni žmonės atsimena tokį reiškinį kaip glavlitas (cenzūros įstaiga SSRS – DELFI) ir žino, ką tai reiškia. Mes gal turime asmenybių cenzūrą, mes turime nuomonių cenzūrą, tarkime, tam tikrose žiniasklaidos priemonėse, turime politinę cenzūrą tam tikrose partijose, bet jau ko ko, o žodžio laisvės Lietuvoje netrūksta ir šis įstatymas (...) bet kuriuo atveju diskusijų nenutraukia“, - teigė J. Žilinskas.
Negalima lyginti kančių
Sutikdamas, kad nacių ar sovietų vykdytų nusikaltimų neigimo baudimas yra susijęs su trauminėmis patirtimis, R. Račinskas vis tik pabrėžė, jog Vakarų Europa mūsų traumų nesupranta, kaip ir mes vargiai suprantame europiečių traumas. Dėl šios priežasties žlugo Lietuvos iniciatyva, kad Europos Sąjungos pamatiniame sprendime būtų įtvirtintos bausmės ne tik už nacių nusikaltimų neigimą, bet ir sovietų žiaurumų pateisinimą.
„Deja, kartais ta skiriamoji riba tiek didelė, kad neįmanoma rasti sąlyčio taškų. Manau, kad siekdami mažinti šią ribą turime tai daryti vadovaudamiesi keliais principais – vienas jų, mes negalime lyginti žmonių kančios, negalime pasakyti, kad vaikas Aušvico koncentracijos stovykloje kentėjo labiau nei badu numiręs vaikas Sibire. Mes negalime lyginti to nusikaltimo svarbos ir sakyti, kad tas nusikaltimas, yra svarbesnis ar universalesnis, dėl to mes turime apie jį daugiau kalbėti“, - teigė politologas.
Kaip žinoma, Vakarų Europos valstybės, nepatyrusios SSRS okupacijos, nacių vykdytą Holokaustą laiko išskirtiniu ir beprecedenčiu nusikaltimu žmonijai, tuo tarpu Lietuva ir kitos sovietų okupaciją ištvėrusios šalys mano, kad tiek nacizmas, tiek stalinizmas yra vienodai baisios ideologijos, lėmusios milijonų žmonių kančias ir mirtį.
„Lietuvoje mes esame labai nutolę nuo europietiško Antrojo pasaulinio karo suvokimo ir nuo Holokausto tragedijos sampratos, mums reikia daug dirbti švietimo srityje. Tačiau vakariečiai turėtų geriau suprasti mūsų traumas, kurias mes patyrėme sovietmečiu“, - teigė mokslininkas.
„Galime moksliškai, lyginamųjų studijų pagrindu analizuoti totalitarinius režimus, genocidus, ieškoti panašumų, skirtumų ir daryti tam tikras išvadas, bet negalime abstrakčiai sakyti, kad nacizmo, kaip ideologijos, įvykdyti nusikaltimai yra svarbesni žmonijos istorijai ir suvokimui nei nusikaltimai, kuriuos stalinistinis režimas vykdė kitais pagrindais ar principais. Aš manau, kad tai du skirtingi istoriniai fenomenai, kurie vyko tuo pačiu istoriniu laikotarpiu ir dalinai perdengė tam tikras geografines teritorijas, todėl absoliučiai atskirti jų negalime, bet turime surasti korektišką analizės ir aiškinimo kontekstą, kuris nepažemintų aukų nė vienoje pusėje“, - reziumavo mokslininkas.