Šiaulių rajono švelniakailių žvėrelių augintojas Augustinas Liulys sako, kad šiuo metu audinių paklausa yra didžiulė. Bet šis verslas – rizikingas, nes kailių poreikis pasaulio rinkose labai svyruoja.
Sustabdė Rusijos krizė
Augustinas Liulys – senas žvėrelių augintojas, fermą savo gimtoje Dzūkijoje turėjęs dar sovietmečiu. Jau tada Augustinas suprato, kad švelniakailių auginimas yra perspektyvi ir pelninga verslo šaka.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę verslininko planus plėstis buvo sustabdžiusi Rusijos krizė, nes kaip tik šioje šalyje tuo metu buvo visa kailiukų rinka. Tada reikėjo imtis kito verslo. A.Liulys atidarė kavinę. Bet krizės ateina ir praeina. Augustinas, likimo atblokštas į Kuršėnus, 2003 m. Micaičiuose nusipirko seną sodybą, ketindamas joje atgaivinti audinių auginimą.
Tačiau ne vienų metų prireikė, kol visus biurokratinius reikalavimus įvykdė, kol glėbius dokumentų surankiojo. Šiaulių rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Antanas Bezaras sako, kad Augustino verslo pradžia ilgiau užtruko tikriausiai todėl, kad jis tokią veiklą rajone pradėjo bene pirmasis. Užtat šiandien Augustinas šiame krašte yra vienas labiausiai besiplečiančių verslininkų.
Būtina plėstis
Dabar Augustino fermoje – apie 4 tūkst. audinių. Tai vos trečdalis jo planuose numatyto auginti žvėrelių skaičiaus. Pasak Augustino, su dabartiniu žvėrelių skaičiumi verstis neapsimoka, būtina plėstis, juolab kad šiandien audinių kailiukai yra labai paklausūs. Tačiau visi jie iškeliauja iš Lietuvos. „Kailiukai išvežami į Kopenhagos ar Helsinkio aukcionus, o iš ten patenka į įvairias pasaulio šalis“, – pasakoja Augustinas.
A.Liulio fermoje auginami ir šeškai. Šių žvėrelių kailiukai parduodami Lietuvos rinkoje, nes nedaug jų turi. Tačiau šeškų kailiukų paklausa rodo, kad ir jų pulką reikės didinti. Kadaise Augustinas augino ir lapes, tačiau į Micaičius jų nebeatsivežė. „Lapėms reikia daug maisto, be to, jų kailiai šiandien nėra paklausūs. O ir apskritai kailių paklausa – mados reikalas. Jei šiandien yra madingi audinių kailiukai, tai jų ir kainos yra geros, ir su pardavimu problemų nėra, o jei vėl sugrįš į madą lapės, audinės kuriam laikui bus primirštos“, – dėstė A.Liulys.
Reikia daug žinių
Pasak A.Liulio, šiandien Lietuvoje sparčiai daugėja švelniakailių žvėrelių augintojų, kuriasi vis nauji jų ūkiai. Tokių šalyje jau yra apie 200. Augustino nuomone, jų netrukus sumažės, greitai atsisijos tikrieji augintojai nuo mėgėjų, nes audinių auginimas yra ne tik daug investicijų, bet ir nemažai specialių žinių reikalaujantis verslas. Audinės yra gana jautrios ligoms, išrankios maistui. Ir dauginasi jos ne kaip triušiai. Iš audinių tik vienos vados per metus tesulauki, o užauga audinė per pusę metų. Veislinę medžiagą A.Liulys atsiveža iš Danijos. Patelė vesti jauniklius yra tinkama tik 2–3 metus, todėl vėliau tenka naujų pirkti, o tai atsieina nepigiai. Pigesnis būtų dirbtinis apvaisinimas, tačiau šiems gyvūnėliams pritaikytos technologijos nėra.
Augintojas pabrėžė, kad audinės – tikros plėšrūnės. Šie žvėreliai skaudžiai kanda, sunku juos pagauti. Tai ne triušis, kurį paėmei už ausų ir nešiesi, kur nori. Audinė ginasi iš paskutiniųjų. „Jos net viena kitą suėda, vaikai motiną sugriaužia. Jei tik bežįsdami krimstelėjo spenelį ir pajuto kraujo skonį, gyvos motinos nebepaliks. Tas pat atsitinka, jei audinė susižeidžia. Jei uodega įlenda į svetimą narvą, bemat kaimynės ją nukanda“, – pasakojo A.Liulys.
Atskiras mokslas – pašarų gamyba. A.Liulio fermos teritorijoje stovi virtuvė su moderniais šutintuvais, kuriuose gaminami pašarai iš mėsos, žuvies, grūdų, priedų. „Verdame košes, o šeriame du kartus per dieną, – dėstė verslininkas. – Būtų galima iškart įdėti daugiau pašaro, kad jo visai dienai užtektų, bet vasarą jis per dieną sugestų, o žiemomis – sušaltų. Juk audinės laikomos lauke, tik po stoginėmis.“
Žvėrelių augintojas neslepia, kad pašarai gerokai atpigtų, jei būtų leidžiama naudoti nugaišusių galvijų mėsą. Ir galvijų augintojams būtų patogiau, o jam nereikėtų mėsos ieškoti perdirbimo įmonėse.
Planuoja siūti kailinius
A.Liulys planuoja įkurti kailių siuvyklą, nes jos neturėdamas patiria nemažai nuostolių. „Būna nekokybiškų kailiukų, kurių aukcione neparduosi. O savo siuvykloje būtų galima pasiūti įvairiausių gaminių“, – sakė žvėrelių augintojas.
Pasak Augustino, vieniems kailiniams pasiūti reikia apie 40 audinių kailiukų. Suderinti jų spalvas ir atspalvius iš vienos fermos augintinių nebūtų paprasta, tačiau ne salonams kailinius siūtų. „Pradėjus dirbti, daug dalykų paaiškės, o dabar matematika labai paprasta: audinių kailiniai kainuoja nuo 10 iki 20 tūkst. Mes už kailiuką aukcione gauname apie 100 litų. Jei labai pasiseka, apie 150.“
A.Liulys ateityje galvoja auginti triušius, kurie, pasak jo, yra vieni lengviausiai auginamų kailinių gyvūnėlių.
