Tačiau ar šie minėjimai, kalbos ir vaizdai rado kelią į Lietuvos piliečių širdis? Ar sustiprino pasididžiavimo savo Tėvyne jausmą? Labai norėtųsi tikėti, kad eiliniam statistiniam lietuviui ši šventė nebuvo tik „dar viena išeiginė diena“. Valstybė yra stipri tiek, kiek jos piliečiai yra patriotiški. Kaip jau įprasta vėl per Vilniaus senamiestį žygiavo patriotai.
Kiekvienais metais jų vis daugiau ir daugiau. Taip pat kasmet vis įvairesni žmonės dalyvauja eitynėse. Šiais metais jose dalyvavo Lietuvių tautinis centras, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, Tremtinių ir politinių kalinių choras „Laisvė“, įvairių jaunimo subkultūrų – „metalistų“, „pankų“, „skinhedų“, „gotų“ ir t.t. atstovai.
Tuos labai skirtingus žmones vienijo keletas dalykų. Visų pirma tai meilė Tėvynei, meilė Tautai. Šie jauni žmonės su vėliavomis rankose išėjo pagerbti savo šalies, savo laisvės. Jie išėjo pasidžiaugti, kad prieš 21 metus mūsų šalis parodė pavyzdį visoms Sovietų Sąjungoje kalinčioms tautoms.
Nepasakysiu naujienos teigdamas, kad tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje yra tam tikrų jėgų, kurios yra priešiškos tautoms ir siekia jas išnaikinti. Jei sunaikinsi tautą, sunaikinsi ir tautinę valstybę, o sunaikinus pastarąją atsiveria visos galimybės sukurti pasaulio imperiją, apie kurią nuo seno svajojo ištroškę valdžios ir kraujo užkariautojai. Tie žmonės tiesiog fanatiškai nusiteikę prieš skirtumus. Jų tikslas viena - paklusni kosmopolitinė bendruomenė. Toje bendruomenėje išnyks skirtumai tarp rasių, tautų ir net lyčių, o išnykus skirtumams, išnyks ir pačios rasės, tautos ir lytys. Tada žmonija kalbės viena kalba, mąstys vienodomis kategorijomis, ji bus vienodai pilka ir neįdomi. Tokį tikslą turi tam tikros interesų grupės, kovojančios prieš tautiškumą.
Buvau vienas iš trijų piliečių pasirašiusio ant prašymo Vilniaus miesto savivaldybei surengti patriotines eitynes. Žinojau, kad rizikuoju, nes jei kam nors būtų pavykę išprovokuoti šūkius, skatinančius nesantaiką, arba neduok Dieve riaušes, būtume „užtampyti“ po teismus. Tačiau dėjau savo parašą neabejodamas, nes tikiu, kad tokių eitynių Lietuvai reikia.
Praėjus kelioms dienoms nuo eitynių pilamas purvas ant jų pasiekė neregėtą mastą. Labai nustebino premjero patarėjo Virgio Valentinavičiaus reakcija į patriotinę eiseną. Jei tai ne žurnalistų iš konteksto ištraukti žodžiai, tai labai nuvylė šis žmogus ir jo trumparegiškas požiūris.
Prieš trejus metus, 2008-aisiais kovo 11-osios eitynės vyko chaotiškai, tarp patriotų žygiavo daug provokatorių ar šiaip nesusipratusių jaunuolių, kurie skandavo antisemitinius šūkius. Tada Lietuva nuskambėjo visame pasaulyje tikrai ne iš gerosios pusės. Tačiau nuo 2009 metų atsirado žmonės, kurie prisiėmė atsakomybę, kad eitynės būtų tvarkingos, nepažeidžiančios įstatymų ir viešosios tvarkos. Jau trečios eitynės iš eilės pasižymi skrupulingu įstatymų laikymusi ir tvarka. Nelaukiame pagyrimo raštų ir medalių iš valdžios institucijų , tačiau ši nepelnyta kritika tikrai žeidžia.
Taip pat labai keista, kad marginalų iš „Naujosios Kairės 95“ inicijuotą patriotinių eitynių pasmerkimą pasirašė keletas suklaidintų kultūros veikėjų. Patriotišką jaunimą pasipuošusį tautiniais rūbais ir trispalvėmis pasmerkusius rašytojus ir poetus norėčiau paklausti: „Ar Jūs buvote eitynėse? Ar girdėjote mūsų dainas? Ar Jums ranka nesudrebėjo dedant parašą po tekstu, kuriame pilna melo, pykčio ir šmeižto? Kodėl tekstas prasideda sakiniu: „neteisėtai gavę leidimą“? Ar mes pavogėme tą leidimą iš ko nors? Ar prievartiniu būdu išgavome jį iš Vilniaus mieto savivaldybės? Kodėl politinių kalinių ir tremtinių choras vadinamas neonaciais? Kodėl eitynės tituluojamos rasistinėmis, kai jų gretose žygiavo įvairių rasių žmonės? Kur Jūs buvote su savo parašais, kai Lietuvoje prokurorai Valstybinės vėliavos išniekinimą įvardino, kaip smulkų nusikaltimą ir Tautos simbolio garbę įvertino 75 litais?
Šūkis „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ šiandien kaip niekada yra aktualus mūsų jaunimui. Šiais laikais lietuvių emigracija pasiekė stulbinančius mastus, gimstamumas yra nepakankamas, kad tauta išliktų, mokslininkai pranašauja tautos mirtį. Lietuva yra vienintelis mūsų planetos kampelis, kur mūsų tauta turi savo namus, savo valstybę, tik šiame žemės lopinėlyje mes galime nuo lopšelio kalbėti lietuviškai, mokytis lietuviškai, dainuoti savo tautos dainas, pajausti ryšį su tūkstantmečiais gyvenusiai čia mūsų protėviais. Jaunimo pareiga šią šalį padaryti jaukią, socialiai teisinga ir teikiančia gerovę savo piliečiams šalimi. Lietuviai būtent dabar yra reikalingi savo Tėvynei Lietuvai, kad jie dirbtų ne Airijos, Anglijos ar Vokietijos ūkio klestėjimui, o kaip giedame Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“ – „dirbtų Lietuvos naudai ir jos žmonių gėrybei“.
Juk šiuo šūkiu neteigiama, kad Lietuva turi priklausyti TIK lietuviams. Lietuvoje nuo seno gerai sugyveno įvairios tautos, mūsų kraštas buvo tautinės tolerancijos pavyzdžiu visai Europai. Tai kodėl dabar antiemigracinis, stiprinantis tautinės valstybės idėją šūkis kai kam pasirodė ksenofobiškas? Jei Lietuva nebus lietuviška, tai kokia prasmė buvo prieš 21 metus ją atkurti? Juk tokios mažos plotu ir gyventojų skaičiumi valstybės egzistavimas nėra paaiškinamas jokiais socialiniais ar ekonominiais argumentais. Kažkodėl niekas dar garsiai nėra suabejojęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniu, kuriame teigiama, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. O jei Tautai, tai kuriai Tautai? Atsakymas tegali būti vienas – lietuvių Tautai.
Tendencijos tikrai nepalankios patriotiškumui ir tautiškumui, kai prokurorai Valstybinės vėliavos išniekinimą traktuoja kaip smulkų buitinį nusikaltimą, o žmogus Valstybinės šventės metu išskleidęs šūkį „Nužudyk valstybę savyje“ vertinamas kaip taikus protestuotojas, o liaudies dainas dainuojantis ir su trispalvėmis žygiuojantis jaunimas pravardžiuojamas neonaciais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!