Naujas diskusijas paskatino buvęs tautininkų lyderis Gintaras Songaila, kuris viename portale prisiminė 1990-1991 m. aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „Tarybų socialistinę lenkų autonomiją“ ir įtarė esant tokios autonomijos atgaivinimo apraiškų šiandien, savivaldos rinkimuose sukūrus vadinamą „Valdemaro Tomaševskio bloką“ ir Lenkų rinkimų akcijai pasiekus nemažą pergalę Vilniaus regione. Jis taip pat manąs, kad su lenkais ranka rankos dirba ir kai kurie rusų veikėjai, netgi pati Maskva, kuri stengiasi įkalti pleištą santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Galbūt tokie nuogąstavimai ne iš piršto laužti, bet padarykime trumpą ekskursą į istoriją, kuri mus nuolat šio to pamoko.
Pirmas vienybės įrodymas
Pirmas lenkų ir lietuvių vienybės pasireiškimas – 1410 07 15 vykęs Žalgirio mūšis, kurio 600-ąsias metines minėjome pernai. Suvienytos LDK ir Lenkijos Karalystės pajėgos visiems laikams nusimetė Teutonų ordino naštą. Bet jau tada viduramžių „madas“ diktavo stipresnis kaimynas.
Pavyzdžiui, kaip tvirtina istorikai, mūšio vadas kunigaikštis Vytautas, tik gavęs politinio šio mūšio vadovo Lenkijos karaliaus Jogailos leidimą, į pagalbą galėjo pasikviesti čekų ir moravų karius. Tai lyg ir suprantama: iš visų 51 tūkstančių mūšyje su kryžiuočiais dalyvavusių karių 51 vėliava priklausė lenkų kariuomenei ir 40 – lietuvių. Šią disproporciją lenkai išnaudojo per visus ilgus šimtmečius, lietuvių sąmonėje palikdami antrarūšio sąjungos partnerio vaidmenį.
Pernai jubiliejaus proga vienoje surengtoje diskusijoje istorikas Darius Staliūnas pastebėjo, kad Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu viduramžių istorijos įvykiu, nors, kita vertus, juo žmonėms bandyta įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį.
"Iki 1910 metų, kuriais Krokuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po jų ši pergalė lietuvių sąmonėje beveik neegzistuoja iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek XIX a., tiek XX a. tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška, ir minėti įvykį, kur buvome draugai su lenkais, buvo sudėtinga“.
„Visiškai kitaip yra su Vytautu, - tęsė istorikas Darius Staliūnas. - 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės tautinio pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“.
Nelygiateisė unija
Tikrasis susijungimas su Lenkija įvyko 1569 07 01 Liubline pasirašius LDK ir Lenkijos Karalystės sąjungos sutartį. Taip gimė Abiejų Tautų Respublika (ATR), kurią po trijų dienų aprobavo karalius Žygimantas Augustas, miręs po unijos sudarymo praėjus vos trejiems metams. Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo perduota Lenkijos Karalystei.
Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene. Krokuva sąjunga su lietuviais pasinaudojo gindama savo žemes Vakarų Ukrainoje, kariaudama su slavais ir totoriais. Prasidėjo masinis lietuvių bajorijos polonizavimas.
Tiesa, istorikas L.N.Rasimas, neseniai rašęs apie senųjų ir naujųjų amžių Lietuvos ir Lenkijos santykius, mano, kad tada lietuviai išlaikė savo valstybingumą. Tik ATR sunkmečiu, siekdama panaikinti LDK, lenkai 1791 05 03 pabandė Konstitucijoje įtvirtinti, jog Lietuva yra Lenkijos provincija. Bet nespėjo: įvykus III-jam ATR padalijimui 1795 m., beveik visos jos teritorijos pateko į dar tvirtesnį carinės Rusijos glėbį. Istorikas pastebi, kad abejoms valstybėms atsidūrus šiame negailestingame glėbyje, lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija.
Beje, XX a. pradžioje lietuvių iškelta iniciatyva įgyti autonomijos teises carinės imperijos sudėtyje Varšuvoje nebuvo palaikyta...
Valstybė okupuotoje valstybėje
Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 10 07 pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė L. Zeligowskio rinktinę.
Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo reali, o Lenkijai – apsimestinė, tvirtina L.N.Rasimas. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L. Zeligowskis tuometinio Lenkijos vadovo J.Pilsudskio nurodymu įkuria "Vidurio Lietuvos“ („Litwa Srodkova“) valstybę, 1922 01 08 "išsirenka“ Vidurio Lietuvos seimą, kuris paprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkina. Taip atsirado terminas "Vilniaus kraštas“ arba "Wilenszcyzna“, pamažu virtęs taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja.
Netrukus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą, o, vienodinant su Lenkijos administraciniu padalijimu, jos seimas 1925 12 22 įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalintas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas. J.Pilsudskio svajonėse buvo atgaivinti ATR, bet...Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis.
Lenkų autonomija ant platformos
Ar ne tokią autonomiją atkurti savo planus rezgė lenkų platformininkai 1990-1991 m.? Ar ne jie tuomet, balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, susilaikė? Personalijas įvardinti nesunku. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę.
Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva, 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Walensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.
„Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? - prieš 4 m., vasario 13 d., klausė Vilnijos draugijos pirmininkas? Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų - ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“, – diskusijoje kalbėjo K.Garšva.
Tiesa, kad tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių. Prieš 11 metų, V.Adamkui viešint Varšuvoje, tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebowiczius pernai nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet jis teigė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą...
***
Po šių savivaldos rinkimų kol kas tik įvairių politikų svarstymuose gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos perspektyvas. Primindamas, kad prieš 20 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, Nepriklausomybės Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas būgštauja, jog gali prireikti vėl čia įvesti tiesioginį valdymą, o steigti partijas tautiniu pagrindu galbūt uždrausti.
Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim. Bet regą jau teks įtempti...