„Mums būdavo gera trims seserims. Aš džiaugčiausi bent vienu, bet sakoma, kad vieno reikia tėtukui, vieno – mamytei ir vieno – valstybei. O aš labai myliu Lietuvą”, - interviu teigė L. Tamulytė.
– LNK projekte „Lietuvos supermiestas“ šmėkštelėjusi kaip Aukštaitijos komandos kapitonė staiga atsidūrėte nerealių šeimininkių draugijoje. Virtuvė jums arčiau širdies nei pramogos?
– Man, paprastam vaikui, virtuvė – tikrai artimesnė. Mums, keturioms laidos vedėjoms, labai įdomu ieškoti informacijos, dalintis patarimais, kuriuos sukaupėme šeimininkaudamos namuose.
– Kokioje namų ūkio srityje jaučiatės stipriausia?
– Kitos mano kolegės turi vaikų, tad jos gali daug kalbėti šia tema. Mano sritis – sodas, daržas... Gyvename nuosavame name prie Vilniaus. Tad turime galimybę užsiauginti ir ridikėlių, ir pomidorų. Galėjome visą plotą apsėti veja, tačiau didelis džiaugsmas ant stalo turėti savų ekologiškų daržovių ar žiemą svečius vaišinti savais marinuotais agurkais. Daržo darbai man labai patinka. Mano tėtis visą gyvenimą buvo puikus vaismedžių skiepytojas. Normalu, kad jo sode ant vieno medžio noksta kelių rūšių obuoliai ar gudobelės krūmas žydi keliomis spalvomis.
– Kokių darbų labiausiai nemėgstate?
– Nemėgstu lyginti. Tas karštas lygintuvas man greitai pabosta. Rankas reikia išbučiuoti tam, kas išrado skalbiamąją mašiną. O kaip anksčiau skalbinius virindavome, krakmolydavome!..
– Ar jums patinka šeimininkauti?
– Mano visos šventės – Velykos, Kalėdos, gimtadieniai – prabėga virtuvėje. Prieš pastarąsias Kūčias virtuvėje triūsiau nuo septintos ryto ir baigiau vėlai vakare, likus pusvalandžiui iki vakarienės.
– Kokie jūsų mėgstamiausi patiekalai?
– Aš esu „mėsinė“. Mėsa ir daržovės man būdavo geriausias maistas. O dabar įnikau valgyti sušius – lengva, skanu, sveika, nesunku ir pačiai pasigaminti. Sekmadieniais kartais specialiai išvažiuojame iš namų valgyti sušių.
– Gaminate kasdien?
– Ne kasdien. Tačiau kai parduotuvėje prieinu prie pusfabrikačių skyriaus, pagalvoju: „Jau geriau pati virtuvėje pasisukinėsiu“. Naminis maistas ir skanesnis, ir pigiau atsieina.
– Ar jūsų ir jūsų sužadėtinio Gedimino skoniai sutampa?
– Jis iš proto eina dėl balandėlių. Jam labai patinka varškė, man ji neskani. Nesu didelė cepelinų mėgėja, o cepelinai su varške man yra didžiausia nesąmonė. Mano draugas nėra išrankus. Tačiau jis nemėgsta kruopų košių, kas man patinka.
– Jis jus taip pat palepina savo kulinariniu talentu?
– Taip, jis moka kavos ir arbatos išvirti.
– Pastaruoju metu nuo savo kūno ištirpinusi dešimtis kilogramų tapote savotiška dietos reikalų eksperte. Kokių patiekalų jums buvo sunkiausia atsisakyti?
– Man patinka majonezas, tačiau salotų su majonezu negaliu valgyti. Jei reikia, skiedžiu su aliejumi ir actu. Taip pat vengiu riebių padažų, kurie augina kilogramus. Todėl prisipirkau įvairiausių garpuodžių, kad reikėtų kuo mažiau riebalų naudoti.
– Ką pirmiausia patartumėte moterims, norinčioms sulieknėti?
– Nepamiršti vandens. Jis gydo. Tik reikia žinoti, kada ir kokį vandenį gerti. Ryte – šiltą, perpiet – karštą, o vakare – šaltą. Persivalgymas yra yda – geriau valgyti dažniau, bet po mažai. Nakčiai labiau tiktų obuolys ar lėkštė gerų kopūstų su citrina ir aliejumi. Iš tikrųjų šiandien mes per mažai judame. Todėl reikia pagalvoti ir apie kokią nors fizinę veiklą. Dabar aš užsiimu liekninamuoju kvėpavimu, vadinamuoju bodifleksu. To labai nesudėtinga išmokti, pratimus galima daryti ir namuose.
– Ar daug bendros veiklos randate su Gediminu?
– Mano Gedutis dirba tokį bjaurų darbą, kad neturi galimybių nei normaliai pavalgyti, nei pramogauti su manimi. Jis yra tolimųjų reisų vairuotojas. Kai išvažiuoja į reisą, mažiausiai šešias savaites nebūna namuose.
– Pastaruoju metu dažnai šmėžuojate televizijoje. Jūsų sukurtoji Mama Rock’n’Roll dar gyvuoja?
– Žinoma, ji – gyva, niekas jos dar neužmušė ir to vidinio dinamito neiškrapštė. Per tuos metus, kol gyvuoja, ši ponia tapo labiau subrendusi, jau ir jos rokenrolas kitoks.
– Ar Mama Rock’n’Roll skiriasi nuo Laimos Tamulytės?
– Sakyčiau, kad aš esu ramesnė ir santūresnė nei ji. Mama Rock’n’Roll – nenuilstanti optimistė, ji negali nei apsiverkti, nei sakyti, kad jai blogai.
– O jūs gyvenime esate optimistė?
– Iš esmės taip. Žmonės paprastai mano, kad tie, kurie nuolat šypsosi ant scenos, pasakoja linksmus anekdotus, niekada neliūdi. Tai nėra tiesa. Kai atiduodi visą save, kartais pajunti, kad norisi ir patylėti. Atidarai dėžutę – išėjo vėjas, o tu turi jį vėl sugauti. Kad ta dėžutė nebūtų tuščia, reikia rimties.
– Jums būna liūdna?
– Būna, ir verkiu kartais. Ypač kai žiūriu romantišką filmą. Esu labai jautri, išgyvenu kartu su herojais. Tačiau dėl asmeninio gyvenimo nesėkmių verkiu nedažnai.
– Kas jus labiausiai žeidžia?
– Nekonstruktyvi kritika. Mane piktina, kai žmonės, kurie nei tavęs matė, nei pažįsta, drįsta taškytis purvais. Anksčiau dėl tokių dalykų taip pat išgyvendavau.
– Ar akivaizdžiai sulieknėjusi tapote kitokia?
– Kitokia nepasijutau. Mane supras kiekvienas, kuris vargsta dėl savo antsvorio, kai kankina nugaros skausmai, per dažnas širdies plakimas, prakaitavimas, nuolatinė depresija, kai valgai ir vis stojiesi ant svarstyklių... Šita kova – amžina, jos nesustabdysi. Vieniems nepavyksta priaugti svorio, mums reikia kovoti. Aišku, tai sukuria įtampą, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Laikytis dietos – didelis diskomfortas, geriau keisti gyvenimo būdą. Nusiperki mažesnę lėkštę, tada trintuvę daržovėms trinti, paskui arbatinuką. Tuomet dieta taps lyg žaidimas. Reikia ir artimųjų pagalbos. Esu be galo dėkinga savo žmogui, kuris nepaliaujamai kartojo, kad esu pati gražiausia ir kad mane myli tokią, kokia esu.
– Socialiniame tinke „Facebook“ ieškojote balto kabrioleto... Ar suradote?
– Supratau, ką negerai padariau... Suradau kabrioletą, bet jis bus juodas. Kadangi mes būsim balti, bus gražus kontrastas, juolab jei diena pasitaikytų saulėta.
– Bus didelė puota?
– Ne svečių būrys ar prašmatni pokylio vieta turėtų lemti, kiek esi vertinamas ir mylimas. Optimalus skaičius svečių – koks pusšimtis žmonių, kuriuos labiausiai norime matyti. Paprastai kas mėnesį dalyvauju kokiose nors vestuvėse ir pastebiu, kad dažniausiai į jas susirenka panašus skaičius svečių.
– Daug idėjų pasisėmėte iš vestuvių, kuriose jums teko linksminti?
– Iš pradžių bijojau, kad bus mišinys visko, ko aš nenoriu. Gal ir meluoju... Viskas bus paprasta ir gražu. Svarbiausia, kad būtų skanus maistas, gera muzika, o visa kita bus gerai, net neabejoju. Man nereikia pompastikos – balandžių, fejerverkų, žibintų... Tai jau atsibodo. Yra įdomesnių dalykų. Pavyzdžiui, fejerverkus pakeisti muilo burbulais. Vidurnaktį gražiai apšviesti burbulai atrodytų paprastai ir originaliai.
– Kada visa tai vyks?
– Vieną savaitgalį... Nemanau, kad, sužinojusi datą, sulėks visa Lietuva sveikinti. Tačiau dovanas priimu...
– Su Gediminu kartu esate daugiau kaip dešimtmetį. Manote, kad susituokus gyvenimas pasikeis?
– Jau pernai vasarą galvojome apie šventę, tačiau pamačiau, kad neturiu laisvų savaitgalių. Tad pagaliau tariau sau: „Sustok ir apmąstyk, kaip gyvensi toliau“. Mes, moterys, labiau jaučiame tą tiksintį vidinį laikrodį. Galvojame, kad kai sukursime šeimą, reikės ir apie lėliuką pagalvoti. Man to labai trūksta.
– Ar pasvajojate, kiek vaikučių turėtų klegėti jūsų šeimoje?
– Mums būdavo gera trims seserims. Aš džiaugčiausi bent vienu, bet sakoma, kad vieno reikia tėtukui, vieno – mamytei ir vieno – valstybei. O aš labai myliu Lietuvą...