Partizanų balsas: radikalai kompromituoja miško brolių kovą

Per valstybines šventes vykstančios patriotinės eitynės kelia ne tik kilnius jausmus, bet ir galvos skausmą. Jose pasirodo Lietuvos istorinę praeitį šlovinančių radikalų, kurių elgsena ir retorika alsuoja ksenofobija. DELFI kalbinti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) ir partizanų palikuonių atstovai piktinasi, kad neonaciai arba jiems prijaučiantys ėmė vis dažniau eksploatuoti rezistencijos – miško brolių pasipriešinimo okupacijai temą. „Tai tikras partizanų kovos diskreditavimas“, - DELFI sakė LPKTS pirmininkas Povilas Jakučionis.

Šokiravo rinkimų kampanija

Buvęs Seimo narys konservatorius-krikdemas P. Jakučionis pabrėžia, kad vertina patriotiškumą, ypač tarp jaunimo, tačiau apgailestavo, jog gražias iniciatyvas drumsčia radikalai. „Eitynėse yra visokių žmonių – tikrų patriotų ir tokių, kurie visokiais netinkamais šūkiais provokuoja ir kompromituoja patriotiškumo idėją. Labai gerai yra tikras patriotiškas jaunimas – be neonacių ir be neokomunistų“, - DELFI sakė jis.

P. Jakučionis skundėsi, kad ir prie LPKTS renginių nuolat bando prisiplakti nepageidaujami nacistiškai nusiteikę veikėjai. „Per suvažiavimą Ariogaloje kiekvienais metais tenka su jais pakariauti, viešai atsiriboti. Mes tą darome, bet kartais pakvietus policiją sužinome, kad nieko padaryti teisine prasme negalime, nes jie viešosios tvarkos nepažeidžia, - sakė jis. - Mes su jais nebendraujame ir nemanome, kad tie, kurie garsiai rėkia, yra patriotai.“

Jis apgailestavo, kad partizanų įvaizdis buvo išnaudotas per savivaldos rinkimus – partija „Jaunoji Lietuva“ Vilniuje savo rinkimų agitacijoje pabrėždavo, kad remiasi partizanų idealais, o ėjo su šūkiu „be juodų, žydrų, raudonų ir be taboro čigonų“.

„Jie sako, kad partizanai taip kovojo. Tai tikras partizanų kovos diskreditavimas. Partizanai kovojo tik prieš raudonus – tik prieš okupantus. Nei prieš čigonus, žydus ar dar kokius kitokius partizanai nekovojo. Taigi tai tikras diskreditavimas. Jeigu būtų galima užčiaupti burnas, pabandytume užčiaupti, bet galimybių mažai“,- sakė jis.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas Valdemaras Klumbys atkreipia dėmesį, kad Lietuvos rezistencijoje buvo ksenofobijos – daug kas kovą prieš okupantus tapatino su kova prieš rusus, tačiau partizanų vadai bandė išsivaduoti iš šio įvaizdžio. „Dauguma partizanų vadų stengėsi atskirti rusus nuo okupantų, netgi leido rusišką laikraštį, siekdami savo idėjas parodyti sovietiniams kariams“, - sakė jis.

Partizanų dukra: tai neleistina

Paklausus, ar ne per mažai išnaudojama viešo atsiribojimo priemonė, LPKTS pirmininkas P. Jakučionis sutiko, kad galbūt, esant reikalui, reikėtų dažniau tai daryt, o ne tik susirinkus į valdybą, kuri vyksta kartą per mėnesį.

Lietuvos partizanų vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiojo gynybos pajėgų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago ir partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės dukra, parlamentarė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė DELFI sakė smerkianti veikėjus, judėjimus, kurie partizanų praeitį pasitelkia savo neapykantos retorikai.

„Mano pozicija labai aiški – tai tiesiog neleistinas dalykas. Nereikia maišyti tikrų dalykų su tais, kurie partizaniniam judėjimui yra svetimi“,- sakė ji ir taip pat paminėjo, jog suvažiavimuose Ariogaloje tenka kovoti su besišliejančių nacistiškai nusiteikusių asmenų. - Visada atsiranda prisiplakėlių, norinčių išnaudoti situaciją.“

Konservatorė-krikdemė mano, kad reikėtų dažniau ir aiškiau atsiriboti nuo tokių judėjimų: „Reiktų daryti tuos pareiškimus. Turi būti griežta riba. Kai mes patys aiškiai atskirsime tuos dalykus, ir kitiems bus aišku.“

Istorikas: svarbu neperleisti patriotinių temų vien į radikalų rankas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė neįžvelgė problemos, ji sakė nesusidūrusi su pavyzdžiais, kad nacizmu dvelkiantys judėjimai išnaudotų rezistencijos tematiką. „Kiekvienas žmogus gali paimti, pavyzdžiui, kokį nors Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyvenimo faktą ir kažkur tai naudoti. Ar tai istorijai kenkia? Nematau čia ryšio. Nueina žmogus ir kažką šūkauja. Ar jis šūkauja apie partizaninį judėjimą? Buvo eitynės, mačiau per televiziją. Bet nemačiau, kad ten eitų kažkokie buvę partizanai, neštų su partizaniniu judėjimu susijusį lozungą, - sakė ji. - Nežinau aš ir tų neonacių. Murza yra kažkur toks - murzinasi pakampėmis. Bet ar jis, jų naudojama atributika susijusi su partizanais? Gal aš tiek nenaršau po internetą ir nevaikštau gatvėmis, bet nesu tokios problemos pastebėjusi.“

Istorikas V. Klumbys sako, kad nenuostabu, jog rasistinius šūkius skanduojantys radikalūs patriotai pagerbia partizanų atminimą, nes jiems svarbūs didvyriai. „Partizanai, kaip ir visa Lietuvos praeitis bei jos veikėjai, priklauso visiems lietuviams, o jau kaip kas tai panaudoja savo tikslams - neįmanoma sukontroliuoti“, - DELFI teigė jis.

Pasak istoriko, svarbiau į partizanų atminimo naudojimą žiūrėti kaip į visuomenės nuotaikų atspindį. „Tie, kurie yra nepatenkinti esama padėtimi, kurie mano, jog partizanų atminimo negali naudoti neonaciai, tegul skleidžia savo nuomonę ir savo idėjas. Esame demokratiška šalis ir kol nebus peržengtos tam tikros ribos, visos nuomonės yra toleruotinos, - mano jis. - Tokių idėjų neuždrausi, nepakiši po kilimu - jos yra, nes yra taip mąstančių žmonių. O tokie žmonės atsiranda, nes visuomenėje tam yra palankio sąlygos. Mūsų nacionalizmas visuomet buvo uždaras, gynybinis ir gana nepakantus. Ir tai negali greitai pasikeisti.“

Atsiribojama „dėl Briuselio“, Vakarai klijuoja etiketę

V. Klumbys svarsto, kad Lietuvoje yra atsiribojimo nuo radikalų problema: „Atsiribojimas nuo radikalų pas mus yra grynai paviršutiniškas, vos ne „dėl Briuselio“. Esu linkęs manyti, kad neretai tie, kurie viešai atsiriboja, patys iš tiesų mano panašiai ksenofobiškai, tačiau laikosi politkorektiškumo. Būtent dėl to, jog svarbiausia - šalies įvaizdis užsienyje. Taip problemos, ir ne tik šios, užmaskuojamos, pridengiamos ir nesprendžiamos, plinta ir darosi vis rimtesnės. O rimtesnės kovos su radikalais sulaukti sunku, kai tokia padėtis.“

Kita vertus, jis pastebi, kad Vakarai į Rytų Europos visuomenes dažnai žvelgia perdėm įtariai ir linkę priklijuoti etiketes.

„Viena yra matyti, jog vyraujantis nacionalizmo, patriotizmo tipas yra uždaras ir suprasti, kodėl taip yra, kita - visus rytų europiečius laikyti nacistiškai nusiteikusiais. Tai, beje, irgi yra tam tikros ksenofobijos išraiška - tas žiūrėjimas į rytų europiečius iš aukšto, kaip į nepakankamai kultūringus, netolerantiškus ir nepriaugusius iki vakarietiškų standartų. Pirmasis nepakantumo kitokiam bruožas yra kažkokios tautinės, religinės, rasinės etc. grupės narių laikymas vienodais, vienodai blogais, kaltais kažkuo in corpore. Atrodo, Vakaruose vis stiprėja būtent tokios, tolerancija pridengtos ksenofobijos tendencijos“,- DELFI teigė istorikas.