“Mums etika neleidžia nusikeikti;
Estetika neleidžia nusirengt;
O mokslas mums neleidžia nusiteikti,
Kad amžinai galėsime gyvent.”
Dauguma mūsų nepasitiki savimi dėl įvairių baimių.
Pasitikėjimą kitu žmogumi išreiškiame įvairiais būdais. Pavyzdžiui, mergina, kuri pasitiki vaikinu, kelyje gali padėti jam galvą ant peties ir užmigti. Vyrai karo metu sako: ”aš su juo eičiau į žvalgybą” . Arba alpinistai sako: “su juo į eičiau kalnus”. Vadinasi, pasitikėjimą išreiškiame tokiu būdu: net ekstremalioje situacijoje, kur yra rizika, kad tu mane mesi, aš leidžiu sau atsiduoti į tavo rankas (eiti kartu po kulkomis, susirišti su tavimi viena virve).
O kaip su pasitikėjimu savimi ?
Panašu, kad tai turėtų būti kažkas analogiška.
Ar aš galiu užmigti sau pačiam ant peties? Nelabai, labai nepatogu. O ar galėčiau pats eiti į pavojingą situaciją ? Na nežinau, lyg kažkaip nepasiruošęs… Suprantate, čia reikia ilgai treniruotis… Štai prasideda kažkoks niurzgimas ir teisinimasis. Vadinasi, dažniausiai mes nepasitikime savimi?
Ne. Mes nepasitikime savimi tam tikromis aplinkybėmis. Tai labai svarbu prisiminti, nes apibendrintas posakis ”nepasitikiu savimi”- tai ne šiaip neužbaigtas sakinys. Tai - diagnozė sau ir nuosprendis. Geriau klausti “kokiomis aplinkybėmis nepasitikiu?” O ne sakyti: “aš apskritai savimi nepasitikiu”…
Iš šio nuosprendžio kyla aibė visiems gerai pažįstamų būsenų, kai murmame: ”ne, man neišeis. Ne, nesugebėsiu. Ne, aš negaliu.” Ir gerai, kai kalba eina apie karą ir kalnus. Nes ten perdėtas pasitikėjimas savimi gali kainuoti gyvybę.
Mes nepasitikime savimi žymiai paprastesnėmis situacijomis. Leiskite užduoti jums kelis klausimus.
Ar galėtumėte jūs rytoj apie 12 val. dienos atsistoti viduryje centrinės miesto gatvės ir garsiai ištarti: ”Aš esu mesijas. Eikite paskui mane.”?
Žinoma, kai kurie iš jūsų iš karto atsakys: ”na, nebent būčiau išgėręs”. Arba “jei sumokėtų, kaip “Aukselis”, tuomet taip”. Patys niūriausi žmonės sakys: “išveš į psichuškę”.
Gerai. Aš kito klausiu. Kaip jūs jaučiatės, kai įsivaizduojate tokią situaciją? Kai kas iš jūsų atsakys: “kvailai.” Kiti atsakys :”normaliai. Kas čia per nesąmonė…” Tai ne jausmai. Tai vertinimai.
O dabar įsivaizduokite, kad jūs padarysite tai už penkių minučių.
Kokia savijauta?
Tai, ką pajuto kai kurios iš jūsų tarp smakro ir bambos, arba kitoje kūno vietoje, vadinasi nerimu. Jei toks nerimas aplanko jūs pagalvojus apie kelis dalykus per dieną, jūs sakote: ”Šiandien aš nepasitikiu savimi”.
Iš esmės nerimas, jei jis nelabai stiprus, tai tiesiog signalas. Jis signalizuoja: ”tai, kas atsitiks, gali tau būti pavojinga”. Kas šiuo atveju gali atsitikti? Kažkas pagalvos, kad jūs kvailas ar trenktas. Kažkas nusijuoks? Ir viskas. Išveš į ligoninę? Paleis po dešimties minučių. Tačiau jums tai nepaprastai baisu.
Išvada: šioje situacijoje jūs nepasitikite savimi ta prasme, jog jums atrodo: ”Aš neiškęsiu pajuokos”. “Aš numirsiu iš gėdos”. Labai paplitusi mintis, todėl galite net manęs neklausti: ”O ar patys jūs taip padarytumėte?” Padaryčiau, tačiau irgi jausčiau nerimą. Jausčiau iš anksto. O jūs ne?
O dabar dar vienas klausimas patikrinimui.
Įsivaizduokime, kad jūs rytoj išeisite iš namų, prieisite prie kiosko, ir normaliu tonu paprašysite laikraščio. Kaip jūs dabar jaučiatės?
Normaliai. O kodėl ? O todėl, kad šiuo metu jūs sau nesakote jokių frazių apie tai , kaip tai baisu, kaip jūs numirsite, ir kaip jūs neiškęsite. O žinote ką? Galbūt būtent rytoj iš jūsų kas nors prie kiosko iš tikrųjų pasijuoks. O galbūt vėjas pakels jūsų sijoną ir kažkoks vyras pamatys jūsų apatinius.
Oi, kaip jums bus gėda ! Galbūt iš jūsų pasišaipys koks nenormalus vaikinukas, išleistas iš Naujosios Vilnios atostogų, o galbūt “VRS kamera”.Tarp kitko, ar jaučia gėdą bepročiai ir valkatos? Ar pasitiki savimi šunys? Jūs dabar to nežinote, ir gerai.
Tai kas geriau – bijoti iš anksto ar patirti gėdą , kai ji ateis?
Nepasitikėjimas - tai savihipnozės išraiška. Kaip ji atsiranda? Yra pagunda viskuo apkaltinti tėvus. Taip, jei jūs augote tokioje šeimoje, kur nuolat visi visko bijodavo, jei suaugę elgėsi kaip pasimetę vaikai, niekas nieko nedrįsdavo…Arba jeigu jus dažnai palikinėjo vieną, kai buvote dar kūdikis. Tuomet dažnokai jautėtės nesaugiai. Tik “nepasitikiu savimi” vis tiek per daug apibendrinta idėja, kai jūs jau išaugote ir tapote dideliais dėdėmis ir tetomis. Kai ką jūs jau sugebate, tiesa?
Štai dar viena paplitusi idėja: ”tėvai mane slopindavo, neleisdavo man jaustis vertingu žmogumi”. Taip, tėvai pagal apibūdinimą yra didesni ir stipresni už vaiką. O jaunos mamos yra gražesnės už mažas dukras. Taip, tėvai daugiau ar mažiau drausmina savo vaikus, ir daug ko jiems neleidžia. Ir visi šie faktai - vaikui ne paslaptis, jie neretai sukelia jam menkumo jausmą. Tačiau, atleskite man, koks normalus vaikas visą laiko klauso savo tėvų?
Taip, maža mergytė nuolat jautėsi ne tokia svarbi, kaip mama. Tačiau ji žinojo kelias kiemo paslaptis, kurių nežinojo mama.
Tėvai nerodė jums pavyzdžio? Jie rodydavo jums savo pyktį, nuovargį ir nepasitikėjimą savimi?
Kas sakė, kad jūs turėjote viso to mokytis? Ką, jei jūsų tėvas trenkėsi galva į stulpą, tai ir jūs būtinai turite trenktis galva į stulpą? Aš su tuo nesutinku. Aš manau, kad vaikai sąmoningai ir nesąmoningai atrenka, kokį tėvų elgesį kartoti, o kokio ne. Ir dar vienas dalykas. Jūsų tėvai niekada nebuvo totaliai blogi. Prisiminkite atvejus, kai jie išdidžiai kur nors eidavo. Arba padarydavo. Kodėl jums nepasimokius šito?
Taigi, manau, kad pasitikėjimas savimi - tai mūsų, o ne mūsų tėvų reikalas. Ir pirmas žingsnis į tai - demaskuoti savo parazitines, bauginančias mintis: ”man neišeis”, “aš negaliu”, “ koks siaubas atsitiks, jei aš...”, “kokia bus gėda…”, “aš sau niekad neatleisiu , jeigu, neduok Dieve…” ir pan. Pabūkime blaivesniais: na ir kas?
Antras žingsnis yra priminti sau, kur gi mes, tiesą sakant, šiuo metu atsidūrėme. Pasaulis yra platus ir įvairus. Jis mus pagimdė. Jis ir skirtas mums. Ir jis, ir mes galime pakelti bet kokią gėdą ir bet kokią klaidą. Na, nebent jūs ruošiatės paspausti branduolinės raketos mygtuką…Bet ir tokiu atveju jus sunaikins ta pati raketa. Kad daugiau nebespaustumėte.
Visa tai – ir Žemė, ir žmonės, ir mes patys - yra žymiai gudresnė sistema, nei gali įsivaizduoti mūsų jautrus disciplinuotas “aš”. Juk mes - jo dalys. Tiksliau, galime pasakyti: ”ne tiek savimi pasitikiu, kiek ta jėga, kuri yra su manimi visada.” Čia aš tiesiog “Žvaigždžių karus” prisiminiau. Ten visą laiką pabrėžiama: ”tebūnie jėga su tavimi”.
Olegas Lapinas
