Prisiminus 1990 m. kovo 11 d. sunku prasilenkti su klausimu: ką švenčiame? Ar tai, kas buvo atkurta 1990- aisiais, gyva ir šiandien, ar tai tik viena iš prisimintinų praėjusios istorijos, bet jau ne mūsų gyvenimo datų, kuri vis mažiau jaudina jaunus, net pačiais 1990-aisiais gimusius žmones? Ar prieš porą dešimtmečių atkūrėme Lietuvą visam laikui ir dabar galime be perstojo semti patosą iš to paties gręžinio bei juo svaigintis? O gal geriau jį eksportuoti? Juk turime neišsenkančias atsargas, kurių nemažina net šimtatūkstantinė emigracija.
Ar vis dar verta mylėti Lietuvą, kuri pradėjo vysti tokia jauna? Ar turime mylėti naudą, kurios neturime? (Šioje vietoje tegul man atleis visi valdininkai, valstybininkai, ypač krikščioniškų ir prisikėliminių partijų atstovai, kurie dalykus mėgsta vadinti ne tikrais, bet apverstais vardais ir tokią praktiką siekia padaryti ne išimtimi, o norma).
Ar tai – jau atkurta Lietuva? Ar Lietuva, kurią dar reikia atkurti? O gal tai reikia daryti nuolat? Jei viską teisingai padarėme 1990- aisiais, kur taip greitai išgaravo visa šios kilnios idėjos kokybė ir potencialas? O gal mes per gerai apie save galvojome? Gal neteisingai norėjome? Jei ne, tai kodėl nelikus mus lyg lukšte laikiusios ir mobilizuotis vertusios svetimųjų priespaudos išsiskleidė Lietuvai dar pražūtingesnis mūsų pačių godumas ir jau į genus įsimetęs įprotis parsiduoti ir parduoti? Ne tik strateginės reikšmės įmones, bet sveikatai nekenksmingo maitinimosi galimybę bei normaliam vaikų vystymuisi būtiną kasdienę tėvų dėmesio dozę.
Dar nespėjome pasimėgauti gerbūviu, nespėjome atrasti gyvenimo dėsnių, kurie leistų nenumirti kartu su praeinančiu jaunatvišku entuziazmu, tačiau lyg rudenėjančios gamtos nešami turime senti kartu su visu motyvų euforijai neatrandančiu Vakarų pasauliu, o mūsų pačių jaunystės euforija neranda būdų sveikai transformuotis į brandžią, pagarbos vertą išmintį.
Visi mūsų projektai, pretendavę trykšti liūto jėga, tetrykšta nevaldomu gobšumu. Simboliniai paminklai, rūmai ir stadionai byra dar nebaigti statyti. Vienintelis realus resursas, kuris iki šiol keldavo mūsų laivelio galą aukštyn, buvo kaimynų nesėkmės bei socialinę nelygybę dar labiau padidinę dideli didelių projektų pinigai. Tai valdininkams ir prie šio finansavimo prieinančiam verslui leido vystytis visiškai nekreipiant dėmesio į tokį rinkos komponentą kaip darbo jėga.
Mūsų šalyje nefunkcionuoja ne verslas, bet pati valstybė. Todėl biudžeto finansuojamam „verslui“ čia apsimoka remti ne vieną, bet abi politinės jėgos puses (jei dar laikomės pasenusių ir tikrovės neatitinkančių apibūdinimų).
Todėl ir joms pasikeitus „pagrinduose“, ant kurių viskas stovi, iš tiesų niekas nesikeičia, o kadencijos metu užsitikrinama visiška ramybė. Todėl prietaisų ir metodų (kuriais valstybiniu mastu matuojami ir skaičiuojami šiluma ar greitis) nelegalumą atrasti ir įrodyti turi ne adekvačiai pasipriešinti galinti opozicija, o privatūs donkichotai, savo lėšomis kovojantys su apsimetėliais, kurie legalizuojasi vadinamųjų demokratinių rinkimų keliu, taip įgydami išimtines teises ne tik į Lietuvos vardą, bet ir į jos vardu gaunamus bei skolinamus pinigus.
Mūsų trumparegiškumas mums trukdo investuoti į instrumentus, su kuriais galėtume kurti savo gerbūvį, į žmones, jų auklėjimą ir sveikatą, bet nori grąžos kuo greičiau („atkato“ forma arba visiems priverstinai surenovuojant daugiabučius).
Toks elgesys liudija, kad savo ateities mes nesiejame nei su šita teritorija, nei su visuomene, kurią griauname kiekvienu savo pasirinkimu.
Užuot per veikiančius ir efektyvius santykius kūrę vertę, apsigaudinėjame džiaugdamiesi brangia dykra, kurioje tik kriminalinių interesų reguliuojamas administravimas vienų ražienų vertę gali užkelti, o kitų laukų savininkus pasmerkti varguolių likimui. Todėl pas mus ne tik cukrus, šiluma, nekilnojamas turtas, bet ir žmoniškumo dozė kainuoja daugiau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Ir kol šioje šalyje „elitas“ besivadovaudamas „rebiatų“ kodeksu nerizikuos prarasti savo reputacijos, tol kas tik gali ir turi savigarbos minimumą iš jos bėgs pasitaikius pirmai progai.
Kai kurios savo išmintimi garsėjančios tautos, su kuriomis mus sieja kažkiek bendri religinės sąmonės ir kultūros kodai, net švęsdamos savo istorines šventes nestato dar vieno paminklo praeities didvyriškumui akmenyje ar pliene įamžinti, o tikslina pasirinktą kursą ir ieško savo klaidų, kad suprastų, kiek į jį nepataiko, ir galėtų kažką keisti.
Tačiau kad galėtum judėti į tikslą, o ne būtum priverstas bėgti iš pačių dydvyriškai apdergtos teritorijos, tikslą reikia turėti. Ir nebūtinai tai turėtų būti tokie projektai, kurie mums nėra įmanomi dėl žaliavų ar energetinių resursų stygiaus, nulemto šią, o ne kitą geografinę vietą po saule mums skyrusio likimo.
Likimas mūsų nenuskriaudė, duodamas ne prastesnes nei kitų, didesnių ar geopolitiškai perspektyvesnių tautų širdis. Jos ir santykiai tarp jų visada buvo ir yra mūsų rankose. Atvėrus širdį, santykius galima atkurti net likus akimirkai iki fizinio kūno mirties. Jais galima mėgautis ir būti laimingiems net daug ko stokojant šiame pasaulyje. Tais pačiais 1991-aisiais visi turėjome progos įsitikinti, kad įmanoma ir kaip įmanoma pakilti virš asmeninių, klaninių, partinių interesų ir kiek daug tokia vienybė gali.
Ar sveikesni, labiau subalansuoti ir kito poreikių paisantys mūsų tarpusavio santykiai nebūtų pati didžiausia vertybė, kokią tik galime turėti ir kurios iš mūsų neatimtų nei priešai, nei stichijos, nei kasdieniu palydovu tampančios ekonominės krizės? Ar ne jie yra visų kitų sėkmių pagrindas? Ar norime dar ir šiandien, kai tarpusavio priklausomybė akivaizdžiai atsiskleidžia viso pasaulio mastu, apsigaudinėti, kad mūsų visuomenei šie bendro organizmo funkcionavimo dėsniai negalioja.
Žvelgiant į šiuolaikinį, jau powikileaksinį pasaulį akivaizdu, kad neįmanoma ir net neapsimoka veltui vargti kuriant individualią savo laimės salą nelaimėlių vandenyne. Inertiškai laikydamiesi tokio „laisvės“ požiūrio mes jau dabar esame pralaimėję.
Jei nepavyksta pasisemti stiprybės iš praeities, kur vien nuoskaudos, nesekmės, klaidos ir tik vienas kitas trumpalaikis bei visuomet dalinis laimėjimas, ar ne geriau būtų pasistengti ne tik greitai nuvertėjančius pinigus, bet ir naują santykių kokybę semti iš ateities ir bandyti jais gyventi jau šiandien?