Apnikus įvairiausioms abejonėms, pirmiausia beldžiuosi į Kauno kolegijos docentės dr. Ernestos Trečiokienės kabineto duris. Pieno gamybos technologijas puikiai išmananti dėstytoja pritaria, kad šiuolaikiniam vartotojui nelengva susivokti tokioje gausioje pasiūloje.
„Neretai jam pristinga žinių, iš ko vienoks ar kitoks produktas gaminamas, kokios šiuolaikinės technologijos taikomos, kaip jos gali veikti sveikatą. Nors Lietuvoje visuomet buvo stengiamasi laikytis visų kokybės ir švarios produkcijos reikalavimų, dabar situacija pasikeitė. Dabartiniai gamintojai kartais ieško pigiausių žaliavų, o ne žiūri, kad produktas būtų sveikas ir naudingas organizmui.
Pieno pramonės gigantai akylai stebi, kad jų gaminiai atitiktų visus kokybės standartus, jie nelinkę žaisti įvairiausiais priedais, kurie galėtų pakenkti jų produkcijos kokybei ir prekės vardui. Todėl ieškantiesiems patikimo gaminio siūlyčiau rinktis būtent didesnių gamintojų produkciją. Mažieji gamintojai bando išgyventi pirkėjams siūlydami produktus žemesnėmis kainomis. Tačiau ar susimąstome, kokiu būdu tai pasiekiama? Apmaudu, bet, ieškant pigesnių alternatyvų, prekyboje atsirado grietinės ir augalinių riebalų mišiniai“, – aiškina technologė.
Privaloma nurodyti gaminio sudėtį
Kas gi yra grietinė, kuo ji skiriasi nuo mišinio su augaliniais riebalais? Anot E. Trečiokienės, visų pirma vertėtų labai aiškiai atskirti abu šiuos produktus, nors jų pavadinimuose ir yra žodis „grietinė“.
Natūrali grietinė – raugintas pieno produktas tik iš grietinėlės ir raugo. Galiojančios nuostatos reikalauja, kad grietinėje būtų ne mažiau kaip 10 proc. pieno riebalų ir ne mažiau kaip 30 proc. bendro riebalų kiekio.
Štai čia ir visos gamintojų gudrybės. Jie vietoje natūralių pieno riebalų ėmė naudoti jų pakaitalus: palmių, rapsų, sojų ar saulėgrąžų aliejų. Grietinė su tokiais priedais ir vadinama „grietinės ir augalinių riebalų mišiniu“. Būtų pusė bėdos, jei gamintojai naudotų aukštos kokybės alyvuogių ar saulėgrąžų aliejų, deja, dažniausiai pasirenkami gerokai menkesnės maistinės vertės pigesni aliejai.
Nerimą kelia ir tai, kad rapsų, sojų aliejus neretai būna pagamintas iš genetiškai modifikuotos žaliavos. Tad visuomet saugiau rinktis produktą iš gerai žinomų natūralių žaliavų. Beje, vartotojams pravartu žinoti, kad pagal galiojančias maisto produktų ženklinimo nuostatas ant grietinės pakuotės privalo būti nurodyta gaminio sudėtis: pieno ir augalinių riebalų kiekis procentais. Jei šios informacijos nerandate ant pakuotės, geriau tokį gaminį dėkite atgal į lentyną.
Pieno produktų technologė pataria
* Rinktis kuo riebesnę grietinę, ne augalinių riebalų mišinį. Pakuotės etiketėje gaminio sudėtis turėtų būti nurodyta tik grietinėlė, raugas, na, dar kartais išrūgų milteliai ir daugiau jokių priedų.
* Turgavietėse pirktą grietinę, ypač pilstomą, geriau naudoti tik termiškai apdorojamiems patiekalams gaminti.
* Riebią grietinę galima skiesti pienu ar kefyru. Taip gausite liesesnį, bet geresnės kokybės produktą nei pirkdami mažesnio riebumo parduotuvėje.
- Kodėl po kurio laiko ant grietinės atsiranda išrūgų? Ar tai nėra nekokybiško produkto požymis?
Grietinė yra raugintas pieno produktas, visai normalu, kad gali atsirasti išrūgų. Tai priklauso nuo pradinės žaliavos (grietinėlės) apdorojimo būdo. Temperatūros pokyčiai lemia, kaip produkte esantys baltymai sugebės sulaikyti skystį (išrūgas). Dėl susidariusių išrūgų grietinės kokybė visiškai nenukenčia.
- Nuo ko priklauso grietinės tirštumas?
Tikriausiai visi esame ragavę tiek tirštos, tiek ir skystesnės grietinės. Jos tirštumas gali priklausyti nuo homogenizacijos (susmulkinimo) arba sutirštinimo įvairiais maistiniais priedais. Kuo riebalai labiau susmulkinami homogenizacijos metu, tuo geriau. Tokia grietinė bus tirštesnė, vienodesnės tekstūros, joje mažai ar visiškai neišsiskirs išrūgų. Homogenizacija brangus procesas, todėl jį dažniausiai taiko tik didieji gamintojai. Manoma, jog 30 proc. riebumo grietinei ji netgi nereikalinga, nes tokio riebumo visiškai pakanka, kad grietinė natūraliai išeitų tiršta. Jei produktas mažesnio riebumo, šis procesas būtinas.
Tirštiklių prireikia, jei grietinės riebumas mažesnis nei 25 proc. Paprastai dedami išrūgų ar įvairių kitų baltymų (pvz., sojų) koncentratai, pieno milteliai, retai Lietuvos gamintojų vartojami akacijų gumos tirštikliai, seratonijų derva, pektinas. Bene dažniausiai pieno produktai, ypač grietinė, jogurtai ar sūreliai, sutirštinami krakmolu: nuo jo žmonėms gali pūsti vidurius, dar blogiau, jei naudojamas genetiškai modifikuotas.
Pieno produktų gamintojams gerai žinomos ir įmonės, specialiai gaminančios įvairiausių priedų mišinius (dažniausiai maišomi iš 3 komponentų), kurie padeda išgauti tinkamą tirštumą. Gerai bent jau tai, kad jų dedama tik keletas, o ne visa gausybė. Juk skystos grietinės niekas nenorės pirkti, esame įpratę kabinti šaukštais, todėl ypač liesesnėje grietinėje visuomet bus pridėta tirštiklių.
- Kokios spalvos turėtų būti grietinė?
Natūrali grietinė be jokių priemaišų turėtų būti balsva (švelnios dramblio kaulo spalvos), bet jokiu būdu ne akinamai balta ar gelsva – tai aiškus įrodymas, kad gaminyje kažko primaišyta. Gelsvą spalvą grietinei galėtų suteikti nebent aliejus su karotenu, bet tai vėlgi turėtų būti nurodyta gaminio etiketėje.
Grietinė ir dailios kūno linijos?
Lietuvos dietologų draugijos narė, Sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų dietologė Rūta Petereit įsitikinusi, kad žmogus gali valgyti viską, jei tik laikosi tam tikros maisto vartojimo tvarkos ir nekenkia savo sveikatai. Minėtą taisyklę specialistė taiko ir grietinei.
„Taip, grietinėje daugiausia polinesočiųjų riebalų rūgščių, o visos dienos maisto racione riebalai turėtų sudaryti tik 30 proc. Jei žmogus neturi antsvorio ar kitokių sveikatos problemų, gali vartoti tiek riebesnę, tiek ir liesesnę grietinę, svarbiausia neviršyti nurodytų proporcijų. Ir į sriubą, ir į padažą, ir į salotas grietinės galima dėti, jei yra mitybos nepakankamumas, o turintiesiems antsvorio ar sergantiesiems tam tikromis širdies ligomis geriau vartoti liesesnę grietinę.
Tokiems pacientams tikrai negalima grietinės teptis ant duonos ar jos kabliuoti šaukštais. Juk joje, be riebalų, daugiau naudingų medžiagų nėra. Nereikėtų pamiršti ir dar vienos svarbios mitybos proporcijos: iš minėtų 30 proc. dienos riebalų kiekio tik 10 proc. gali sudaryti gyvulinės kilmės riebalai. Beje, tas stebuklingasis 30 proc. per dieną suvalgomas labai nesunkiai, todėl geriau rinktis liesesnę grietinę“, – pataria R. Petereit.
Čia galima jau ir susipainioti, nes pieno technologės ir dietologės nuomonės dėl grietinės riebumo ne visiškai sutampa. Kaip rasti aukso vidurį ir nekenkti savo sveikatai?..
Anot dietologės, nėra sveiko ar nesveiko maisto, yra tik geras arba blogas maistas, bet visko galima dažnai ir po truputį. Todėl išmintingiausia būtų pasinaudoti abiejų moterų patarimais ir maistui vartoti riebią, bet kitais pieno produktais (pienu ar kefyru) praskiestą grietinę.
Pasak R. Petereit, geriau nusipirkti mažesnį kiekį kokybiškos grietinės ir ją tinkamai pritaikyti pagal savo poreikius. Bus dviguba nauda – grietinės turėsime daugiau ir sveikesnės, bet tikrai ne brangesnės nei pirkdami liesesnę.
Sveikata, žinoma, visų svarbiausia, na, o kaip su kūno linijomis, juk artėja pavasaris? Dietologė pakartoja: svarbiausia neviršyti nurodyto dienos riebalų kiekio, valgyti dažnai ir po truputį. Tuomet tikrai kūno linijoms nekenks net ir riebiausia grietinė. Beje, nevertėtų pamiršti, kad dirbantiesiems aktyvų fizinį darbą riebalų reikės kiek daugiau, o sėdimąjį – mažiau, nei nurodyta norma.
Dietologė pataria
* Riebios grietinės vartoti mažiau. Sveiki žmonės per dieną gali suvalgyti 3–4 šaukštus, o turintieji sveikatos sutrikimų – 2–3 šaukštus grietinės.
* Geriau pirkti žinomų gamintojų produkciją, nesigundyti šiek tiek pigesne, bet neaiškios kokybės grietine, pardavinėjama turgavietėse. Beje, pilstoma grietinė dažniausiai būna riebi.
* Rinktis natūralią grietinę be augalinių riebalų. Visų pirma žiūrėti ne į kainą, o į kokybę.
