Dramatiškos dokumentinės juostos, daugiausia dėmesio skyrusios „The Doors“ lyderio Jim Morrison muzikinio ir privataus gyvenimo akimirkų fiksavimui, traukos taškas - ypač reti ir niekur nepublikuoti kadrai iš grupės repeticijų, turų, paties Jim’o bemiegių naktų, aistros poezijai ir alkoholiui - nuo pat grupės susiformavimo 1965-aisiais iki jo mirties.
Jokių šių dienų scenų ar „kalbančių galvų“ - vien unikali muzikinė dokumentika grynąja savo forma apie neeilinę asmenybę ir muzikos bei ištisos kultūros formavimąsi aplink ją. Niekas nežino, kaip ir iš kur režisierius gavo tiek iki šiol niekam nematytos autentiškos medžiagos - ir tai smalsumą žadina dar labiau. Šis filmas viso festivalio metu bus parodytas vienintelį kartą.
Filmo režisierius amerikietis Tomas DiCillo sinefilams gerai pažįstamas iš ankstyvųjų savo kaip kinematografo darbų kartu su režisieriumi Jimu Jarmushu tokiuose filmuose, kaip „Kava ir cigaretės“ ar „Keisčiau nei rojuje“. Režisieriaus karjerą pradėjo pilno metražo filmu „Johhny Suede“ ir tęsė darbą filmuose „The Real Blonde“, „Living in Oblivion“, „Law&Order“ TV sezonuose.
Dokumentinė juosta susilaukė didžiulio ažiotažo „Sundance”, San Sebastijano ir Berlyno kino festivaliuose. Filmą įgarsina aktorius Johnny Depp’as - vienintelis asmuo jame iš pašalės.
Po šio filmo menų fabrike „Loftas“ - specialus gyvas „NO DJs“ pasirodymas, dedikuotas pačiam Jimui Morrisonui. „A Tribute to Jim Morrison (The Doors)“ iki šiol buvo pristatytas vos vieną kartą prieš dvejus metus. “Grosime tiek to laikmečio kūrinius, tiek ir modernias jų versijas - norime paralelės tarp buvusios legendinės muzikos eros ir šiuolaikinio žvilgsnio į visą šią istoriją. Turime paruošę netikėtų mashup’ų - kartu su vokalistu Marku Palubenka tęsime ką tik matyto filmo atmosferą savo interpretacijomis“, - užsimena „NO DJs“ narys Viktoras Diawara, pats prisipažįstantis esąs itin didelis „The Doors“ gerbėjas.
Ši kino ir muzikos sintezė - nebe pirmas toks projektas menų fabrike. Jaukesnė ir laisvesnė aplinka, galimybė nevaržomai migruoti seanso metu, įsitaisyti ant minkštų sėdmaišių, o po filmo atsistoti ir atsidurti tiesiai priešais gyvą pasirodymą, savo muzika tęsiantį filmo atmosferą - kino teatre tai būtų sunkiai įsivaizduojamas komfortas.
V. Diawara priduria: „Norime tęsti šią kino ir muzikos sąjungą, o „Loftas“ tokiems projektams - ideali nesuvaržyta, neiščiustyta vieta. Ankstesnių tokių projektų sėkmė akivaizdžiai byloja, kad kino filmas gali būti labai demokratiška laiko praleidimo forma. Be to, vaizdas ir garsas visada ėjo šalia, kai tik žmonės išmoko tai užfiksuoti. Dabar tereikia tuo mėgautis“.
