Mus užvaldo pyktis, pagieža, keršto troškimas. Deja, šių jausmų strėlės, skirtos skriaudėjams, žeidžia ir mus pačius. Apie atleidimą, jo įtaką mūsų gyvenimui kalbamės su psichologijos ir psichoterapijos centro „InVito“ psichologe Karolina Bajoriūniene.
Kodėl svarbu atleisti tiems, kurie mus nuskriaudė? Gal jie to visai nenusipelnė?
Atleisti labai svarbu ne dėl kitų, o mums patiems: to nepadarius apima sunkūs jausmai, negatyvi energija. Tai neigiamai veikia kasdienybę ir gali daryti įtaką mūsų elgesiui, požiūriui į gyvenimą.
Kaip žmogus jaučiasi, kai negali atleisti?
Tai labai individualu. Vienas jaučia nuolatinį pyktį ir jį išlieja ant visiškai nekalto artimojo, kitas save graužia ar ant savęs pyksta. Dar kitiems gali sumažėti savivertė, pavyzdžiui, susiformuoti patirtis, kad jo niekas nemėgsta. Visa tai turi lemiamą įtaką priimant kasdienius sprendimus.
Ar tiesa, kad sunkiai atleidžiantiems žmonėms gali pasireikšti įvairių sveikatos sutrikimų?
Ar galima išvardyti pagrindinius žingsnius, kuriuos reikėtų žengti mokantis atleisti?
Visų pirma reikėtų aiškiai įvardyti, ko konkrečiai nepavyksta atleisti. Kitas žingsnis – atsakyti į klausimą, koks būtų skirtumas, jei dėl sukelto skausmo, nuoskaudos, įžeidimo būtų kaltas kitas žmogus. Pravartu panagrinėti, kokias tiksliai emocijas sukėlė įskaudinęs poelgis. Pyktis paprastai būna antrinė reakcija. O atleisti dažnai nepavyksta todėl, kad iš tiesų nenorime paleisti, pamiršti įskaudinimo ir juo nesinaudoti. Juk dažnai būna tiesiog paranku ant kažko pykti: taip tas žmogus tampa mūsų skolininku. Kita vertus, neretai sunku atleisti ne tiek skriaudikui, kiek sau už tai, kad leidomės įskaudinami.
Kokias skriaudas atleisti sunkiau?
Už smurtą, fizinį ar seksualinį, atleisti sunkiau nei už išdavystę. Emocinės skriaudos, ypač tos, kurios užgavo jautriausias žmogaus vietas, sunkiau atleidžiamos nei materialios. O skaudžiausi dalykai vėlgi yra labai individualūs. Pavyzdžiui, moteris, kurios tėvų šeimoje būta neištikimybės, ją vertins kaip įprastą reiškinį, o ta, kuri ištikimybę suvokia kaip duotą kartą visam gyvenimui, visai kitaip.
Įtakos turi ir lytis. Moterys vyro neištikimybę priima asmeniškiau, ieško savo kaltės, o vyrai moters vertina kaip pasikėsinimą į jų nuosavybę. Jiems skaudesnė už neištikimybę gali būti išdavystė, su darbine veikla susijusios skriaudos. Apskritai vyrai labiau linkę pamiršti, o ne atleisti.
Dar kitaip reaguoja vaikai. Jiems lieka ne pačios situacijos atsiminimas, o emocinis išgyvenimas. Taip pat jie ne realiai vertina „pamoką“, o padaro pasąmonines išvadas, kurios gali turėti lemtingą reikšmę jų asmenybės vystymuisi. Todėl ypač vaikus reikėtų skatinti išsikalbėti, padėti jiems tai padaryti, aptarti susidariusią situaciją, jų jausmus.
Ar draugui atleisti sunkiau nei priešui?
Ar mus labiau nei išdavystė įskaudins brangaus daikto praradimas, lemia ne tik jo vertė, bet ir tai, kiek pastangų jis mums kainavo. Jei vos ne visą gyvenimą arei, kad galėtum nusipirkti automobilį, o jį sudaužė ar pavogė, bus kur kas skausmingiau nei tam, kuris turi pakankamai pinigų ir gali be didelio vargo nusipirkti naują. Panašiai yra ir su žmonių tarpusavio santykiais. Tėvai, ypač mamos, kurios įdėjo tiek vargo ir meilės, kad susilauktų ir užaugintų vaiką, skaudžiau reaguos į jo išdavystę ar įžeidimus. Kita vertus, tėvai lengviau linkę atleisti savo vaikams, nes nenori jų prarasti. Panašiai nutinka ir su kitais mums brangiais žmonėmis: kuo daugiau pastangų įdėta į santykių kūrimą, tuo labiau skaudės.
Kas dar lemia, ar lengva bus žmogui atleisti?
Didžiausią vaidmenį turi emocinis ryšys su „skriaudiku“. Pati situacija, sukėlusi neigiamus jausmus, yra neutrali ir tik kiekvienas individualiai suteikia jai tam tikrą vertę. Kuo mažiau jausmų sieja su „skriaudiku“, tuo lengviau galime jam atleisti. Didelę įtaką turi paties žmogaus vidinė darna ir asmenybės branda.
Ar yra pavojus tapti per daug atlaidžiam?
Per daug atlaidus žmogus tampa tuomet, kai nukenčia jo savivertė. Jei nuo vaikystės niekas nemokė ginti savo nuomonės, atskirti savo poreikių nuo aplinkinių, jei nuo mažens buvome pratinami nulenkti galvą ir atsukti kitą žandą, be abejo, ir užaugę būsim atlaidūs tiems, kurie mus užgauna. Tam, kad nubrėžtume atlaidumo ribas, turime aiškiai susidėlioti asmeninius prioritetus, vertybes. Visų pirma sau turime pasakyti, kur ta riba, kurią peržengus kitam žmogui teks prašyti mūsų atleidimo.
