Surišo po kelis šimtus
Iki Kaziuko mugės likus vos savaitei, verbų rišėjoms – pats darbymetis.
„Nors pradedame rišti verbas gerokai iš anksto, dažnai jau po Kalėdų, vėliausiai – po Trijų karalių, baigiame prieš pat mugę“, – pasakoja verbų rišėja Janina Zamara iš Čekoniškių kaimo. Ji ir kitos rišėjos mugei paruošė po kelis šimtus verbų.
Moteris šio meno išmoko iš mamos ir močiutės. Trečios kartos verbų rišėja jau tris dešimtmečius iš džiovintų žolynų kuria nepaprasto grožio kompozicijas.
„Žolelių, gėlių dar vasarą prisirenku laukuose, miške, sodinu ir savo darželyje. Jų pilni visi namų kampai“, – juokiasi Janina.
Augalėlius reikia sudžiovinti pabėrus palėpėje, kad nepasiektų saulė, sukabintus ant grėblio, kopėčių ar sudėjus į krepšius. Vėliau žolynai dažomi, dažniausiai rudenį, paskui saugomi, kad nesugraužtų sėklomis susiviliojusios pelės, kad nesupelytų. Iš anksto pasiruošti tenka ir kotelių. Verbos rišamos ant lazdynų kotų, kurių miške pripjauti moterims paprastai padeda vyrai.
Prisideda visa šeima
Prie verbų rišimo prisideda visa šeima, taip pat ir vaikai. Jiems jau nuo mažens šio darbo subtilybės gerai žinomos, bet paaugę nelabai nori tuo užsiimti, išvažiuoja gyventi ir dirbti į miestą. Moterys nerimauja, kad nebebus kam perimti jų patirties.
Kiekviena verbų rišėja turi savo mėgstamą rišimo stilių, ypatingų, tik joms būdingų rūšių ir formų. Liucijai Naus labiausiai patinka figūrinės natūralių spalvų verbos, ypač saulutės formos. „Aš rišu tik iš motiejukų, gėlių, dažų nenaudoju“, – aiškina iš mamos išmokusi šio meno Irena Jodko. J. Zamara mėgsta figūrines verbas iš varpų, o Alfreda Romančik garsėja „grybukais“.
Alfredai neseniai suėjo 70, bet pirštai vis dar miklūs. „Tik kartais jau skauda sąnarius“, – parodo rankas. Jos nusėtos mažyčių įbrėžimų ir įpjovimų, kurių neišvengsi rišdama verbas, ruošdama žaliavas ir dirbdama kitus ūkio darbus. Laimė, močiutei į pagalbą atskuba vaikaičiai Rišardas ir Tomašas.
Fantazija ir meistriškumas
Jau 12 metų Čekoniškėse veikianti Verbų ir buities seklyčia kartu su vietinių verbų rišėjų ansambliu „Cicha Novinka“ puoselėja verbų rišimo tradicijas. Ansamblio vadovė ir seklyčios įkūrėja etnografė, muzikos mokytoja Janina Norkūnienė (kilusi nuo Trakų, čekoniškietės ją susirado ir pasikvietė) negaili jėgų, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kaip gimsta Vilniaus verbos.
Ansamblio narės negaišdamos susėda ant žemų suoliukų netoli šiltos krosnies ir imasi darbo. Iš pinto krepšio ima augalų pluoštelius ir įgudusiais judesiais riša juos prie lazdynų kotelių. Nespėji nė apsižiūrėti, o prieš akis jau mainosi įmantriausi raštai ir spalvos, gimsta sudėtingiausios formos ir figūros.
Kol rišėjos besišnekučiuodamos dirba, J. Norkūnienė aiškina, kad augalus prieš rišant reikia sudrėkinti, tuomet nelūžinės. Siūlą būtina įtvirtinti kotelio viršūnėje padarytoje įpjovoje, prie kotelio dedami žolynai juo apsukami du kartus, sukamas ne siūlas, o kotelis. Siūlą reikia persimesti per petį.
Pradedama rišti nuo viršūnėlės, ji turinti būti šviesiausių spalvų, nes simbolizuoja dangų. Paprastai jai naudojamos nendrelės, šunažolės, kiti varpiniai augalai ar šluotelinės žolės. Pamažu jas keičia įvairiausios gėlės, kiti žolynai, spalvos tamsėja, apačioje įrišamos tamsiausios, nes simbolizuoja žemę.
Esama įvairiausių prietarų
„Kiekvienoje verboje atsispindi rišėjos charakteris, jos fantazija, meistriškumas, reikia sugebėti ir formą išlaikyti, ir proporcijas“, – tikina J. Norkūnienė. Esama ir įvairiausių prietarų, pavyzdžiui, negalima sėsti rišti verbos supykus, nes tada ji perduos neigiamą energiją ir gali gerai nepavykti. Patartina vilkėti švariais drabužiais. Pasak I. Jodko, kokia siela, tokia ir verba.
Nuo seno buvo tikima pašventintos verbos magiška galia: manyta, kad ji apsaugo nuo piktos akies, stichinių nelaimių, suteikia sveikatos. Namuose jos laikytos užkištos už šventųjų paveikslų, pakabintos ant sijų.
„Dabar verbos atlieka nebe sakralinę, o dekoratyvinę funkciją“, – pastebi svetainės įkūrėja.
Seniausia verba – volelinė
„Tradicine verba vadinama iš gluosnių, berželių, žilvičių ir kadagių šakelių surišta puokštelė, Verbų sekmadienį šventinama bažnyčioje. Vilniaus krašte tokią verbą dar būdavo įprasta puošti žibutėmis ar kitomis pavasario gėlėmis“, – pasakoja etnografė J. Norkūnienė.
Iš kur atsirado Vilniaus krašto verbos – meniškai sukomponuotos, prie lazdynų šakelių pritvirtintos sausų gėlių ar augalų kompozicijos, pardavinėjamos prie bažnyčių nuo XIX a., tiksliai nėra žinoma, bet jos siejamos su Vilniaus amatininkų cechų procesijų puošmenomis.
XX a. 4 dešimtmetyje verbos pasirodė ir Kaziuko mugėje. 1938 metais miesto globėjo garbei surengtos procesijos vežimai vietoje anksčiau naudotų popierinių gėlių buvo papuošti Vilniaus verbomis. Seniausia Vilniaus verba laikoma mažoji volelinė verba. 1913 m. ji buvo nutapyta F. Ruščico liaudies meno ir amatų parodos afišoje.
Dažniausiai buvo rišamos volelinės – austinės dvispalvės arba trispalvės verbos, primenančios raštuotą kilimą. Joms naudotos spalvingos darželio gėlės sausučiai, sagutės, muilinės gubojos ir pievų gėlės šlamučiai, kraujažolės, jonažolės, dauguma – vaistiniai augalai.
„Mes juokaujame, kad Vilniaus krašto verbą užpylus spiritu išeitų „Trejų devynerių“ trauktinė“, – šypsosi verbų paveldą tyrinėjanti etnografė.
Verbų rišimo tradicija susiformavo Vilniaus apylinkių kaimuose. Iš pradžių verbų rišėjų nebuvo daug. Jie gyveno Platiniškių, Griovių, Gėlūnų, Vaivadiškių, Kriaučiūnų kaimuose, vėliau šis amatas paplito beveik visuose kaimuose nuo pat Pilaitės iki Sudervės.
Šiuo metu priskaičiuojama per 400 verbų rišėjų. Beveik 30 jų gyvena Čekoniškėse ir jų apylinkėse. Šios moterys ne tik saugo ir tęsia tradicijas, bet ir tobulina rišimo technikas, kuria naujas verbų formas.
Vilniaus krašto verbos
Volelinės – jų raštuose vyrauja rombai, skersinės ir vainikinės juostos, trikampiai, zigzagai. Yra keletas rūšių: povo akis, povo plunksna, varlės akis. Joms surišti reikia daugiau laiko ir meistriškumo. Riša tik vyresniojo amžiaus rišėjos.
Plokščiosios – gali būti vienpusės ir dvipusės. Vienpusės skirtos šventųjų paveikslams puošti. Dvipusių abi pusės būna skirtingos: viena ryškesnė, iš dažytų augalų, kita ir natūralių spalvų žolynų. Plokščiosios širdelės formos primena Kaziuko mugės meduolius ir vadinamos Kaziuko širdelėmis.
Vainikinės – rišamos iš ryškiai žaliai dažytos tankiažiedės pipirnės, puošiamos dažytais ar natūralių spalvų daržo sausučiais. Dėl padrikos, netvarkingos formos dar vadinamos kaimiškomis arba senamadiškomis.
Rykštelinės – tai ant plonų lazdynų rykštelių sukomponuotos smulkios puokštelės. Jos pradėtos rišti ir išpopuliarėjo tik XX a. 7 dešimtmetyje.
Figūrinės – paplito praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje. Gali būti šakotos, surištos iš atskirų detalių ir pagal jų formas vadinamos grybais, burbulais, medeliais, šakočiais. Dažnai vienoje verboje rišami keli skirtingi elementai, sujungiami volelinėms verboms būdingais motyvais.
Popierinės – iki 1970 metų jų dar buvo galima nusipirkti sostinės turguose. Gamintos iš gofruoto spalvoto popieriaus – gėlės, lapai ir pumpurai surišami į verbą. Jos apačia puošiama popieriaus karpinukais. Dažnai šios verbos būdavo padengiamos vašku – tai labai kruopštus, sudėtingas darbas.
Iš kur ateina verba?
Vilniaus krašto verboms rišti naudojama apie 150 augalų rūšių. Jos beveik visos auga Vilniaus apylinkėse. Viršūnėlei renkamos panašios į šluoteles žolės. Dažniausiai ir seniausiai verboms rišti naudojami augalai yra kraujažolės, jonažolės, motiejukai, apyniai, bitkrėslės, šlamučiai, kiškio ašarėlės, pašuolės, pipirnės ir netgi durnaropės. Volelinėms verboms renkamos miško samanos ir kerpės.
Vienai verbai vidutiniškai prireikia apie 700 žolelių.
Patyrusi rišėja per dieną gali surišti iki 10 verbų.
Čekoniškių verbų rišėjoms priklauso ir didžiausios bei mažiausios verbų rekordai. Didžiausia siekė 6,4 m aukščio, mažiausia – vos 6 cm.
1995 m. verbų rišėjų įkurtas folkloro ansamblis „Cicha Novinka“ (išvertus – „Rami naujiena“, beje, toks lenkiškas Čekoniškių pavadinimas) yra parengęs etnografine medžiaga paremtą edukacinio pobūdžio muzikinį vaidinimą „Iš kur ateina verba?“ Dainuodamos Vilniaus krašto lenkų, lietuvių ir baltarusių liaudies dainas moterys rodo, kaip rišamos verbos.
Seklyčioje rengiamos ir verbų rišimo pamokėlės, mokoma šio amato pradžiamokslio. Ją jau yra aplankę keliasdešimt tūkstančių lankytojų, daugiausia studentų ir moksleivių, svečių iš užsienio.
Šiuo metu tvarkomi dokumentai, kad Vilniaus krašto verbos būtų pripažintos tautiniu paveldu.
