Socialinė aplinka turi milžiniškos reikšmės ne tik individo, bet drauge ir bet kurios institucijos ar sistemos tobulėjimui jau vien dėl to, jog tokios sąvokos, kaip valstybė, valdžia ar, pavyzdžiui, žurnalistai, nėra kažkokios tuščiavidurės, vakuuminės sąvokos, bet, pirmiausia ir svarbiausia, reiškia vienus ar kitus konkrečius individus, kurie visas šias sąvokas kuria, perkuria, įkūnija, įprasmina.
Tiesa, Lietuvoje yra įprasta, ypač politinės komunikacijos srityje, manipuliatyviai žongliruoti panašiomis frazėmis, gudriai išvengiant asmeninės atsakomybės, drauge sukuriant skirties tarp „manęs – tokio pat (varguolio?), kaip ir jūs“ ir „tų – kitų/jų.“ Kaip tik dėl to kartais kone isteriškai prajuokina iki koktumo (dirbtinai) empatiška, bet sykiu ir priešiška kai kurių „valstybininkų“ retorika apie „tuos, valdininkus“, kuriais jie kaip tik ir yra.
Ir nors politiniai demagogai šįkart nėra pagrindinė mūsų pokalbio tema, tačiau spėriai politiniame bei visuomeniniame Lietuvos šiltnamyje „besiveisiantis“ šis socialinių gyvūnų tipas, turi nemažai paralelių su agresyviomis vidutinybėmis, kurių portretas (veikiau jau natiurmortas...) su detalėmis čia ir pateikiamas.
Agresyvios vidutinybės portretas
Net ir optimistiniais ekonomikos bumo laikais, kurie, vertinant iš dabarties ir esaties perspektyvos, atrodo nelyginant pagiringas miražas, mūsuose buvo gajus vienas itin šlykštus žmonijos tipas – agresyvi vidutinybė.
Nereikėtų apsigauti – agresyvi vidutinybė toli gražu nėra vien moteriškosios lyties, nors dėl didesnio moterų polinkio kalbėti, taip pat jausmus bei vidinius išgyvenimus reikšti atviriau, kiekybinė proporcija tarsi ir linktų moterų pusėn, nors tai veikiau esti iliuzija nei tikrovės aidas.
Agresyvi vidutinybė, kurios paplitimo populiacija, deja, mūsų kraštuose yra reikšmingai gausesnė nei, pavyzdžiui, Vakaruose (tiesa, ir Rytuose), matyt, dėl vis pūliuojančių ir dar neužgydytų (neišsigydomų) kolonializmo traumų, o galbūt ir dėl tam tikrų kultūrinių charakteristikų, pasižymi keletu nemalonių savybių, trukdančių ne tik jų pačių, bet ir bendra aplinka besidalinančiųjų tobulėjimą bei paprasčiausią būtį.
Agresyvi vidutinybė, it ta gudri lapė, akylai stebi šalia dirbančiuosius ir juos nuodugniai tiria. Labiau už viską agresyvi vidutinybė nekenčia gudresnių, protingesnių, labiau išsilavinusių, sumanesnių, dinamiškesnių (ir... –nių(n-tuoju)) už save individų bei patiria milžinišką dvasios diskomfortą su tokiais susidūrusi.
Ypač stebina nereta situacija, kuomet tokios konkurencijos „šaltinis“ net nėra nusiteikęs bent menkiausiai konkurencijai, taip pat nepasižymi jokiu priešiškumu agresyviai vidutinybei, pirmiausia, dėl to, jog jis ar ji net neinterpretuoja agresyvios vidutinybės kaip potencialaus konkurento. Nemažiau stebina ir tokia situacija, kuomet agresyvi vidutinybė yra aukštesnėje, valdančioje pozicijoje, kuri gali būti absoliučiai saugi bei stabili esant tam tikrai aplinkybių visumai – pavyzdžiui, agresyvi vidutinybė yra ne tik aukščiausias vadovas, bet ir įmonės savininkas, kurio darbo vietai pavojaus niekas negali kelti net teoriškai.
Dėl baimės netekti užsitarnautos pozicijos kylančios įdomybės prasideda tuomet, kai agresyvi vidutinybė–viršininkas dirba ne nuosavame ūkio subjekte. Tiesa, šis ūkio subjektas dažniausiai yra privačiai valdomas, nes viešajame sektoriuje agresyvių vidutinybių „imunitetas“ yra saugomas turtingo priemonių nuo visų rūšių „infekcijų“ spektro – nuo korupcijos iki nepotizmo. Dėl šio posistemio akivaizdumo kiekvienam šalies piliečiui toliau jo nenagrinėsiu, nors tai ir yra įdomi tema.
Elgesio schema
Agresyvios vidutinybės elgesio schema yra ganėtinai paprasta – įsitikinusi, jog priešas nr. 1, iš tiesų yra pranašesnis už ją, kyla nenumaldomas poreikis veikti.
Nuo bet kurio kito protingo, geros valios žmogaus agresyvios vidutinybės strategija ir taktika skiriasi iš esmės: paprasto žmogaus, susidūrusio su už jį, pavyzdžiui, kūrybiškesniu ir laisvesniu žmogumi, organiškas siekis būtų priartėti prie šio žmogaus iš jo mokantis, semiantis patirties ir įkvėpimo, tokiu būdu drauge ir augant pačiam, ir praturtinant šalia esančiuosius. Paprastai tariant, tokio žmogaus strategija yra ūgtelti iki aukštesniojo, dedant visas įmanomas pastangas, idant pradiniai skirtumai susilygintų.
Tuo metu agresyvios vidutinybės auka gali ničnieko nenutuokti, pamažu įtikėti brukamais ir nuolat pastiprinamais kompleksais bei, žinoma, dėl kylančių nesėkmių ir sunkumų kaltinti tik save. Galiausiai, ši savidestrukcinė veikla tampa savaime išsipildančia pranašyste – savimi nebepasitikintis, nuoširdžios kritikos negaunantis, laisvai kurti, netgi mąstyti ribojamas žmogus ima daryti klaidas ir nebegali sėkmingai tobulėti. Tuo pat metu agresyvi vidutinybė išryškėja kaip aktyvus veikėjas, kuris laiku ir tinkamai reaguoja į konkurento klaidas, kurias pats išprovokavo, besimėgaudamas savo „žvaigždžių valanda“, kurią pats sumodeliavo.
Paprastai tariant, agresyvios vidutinybės strategija yra ne pačiam tobulėti greta pranašesnio žmogaus, kuris netgi gali būti jo pavaldinys (žinoma, ateityje galbūt kelsiąs tiesioginį pavojų jo paties karjerai), tačiau visomis išgalėmis pažeminti bei sumenkinti konkurentą. Ir taip, šie skirtumai tampa ir nebe tokie aštrūs, ir nebe tokie regimi.
Paviršutiniškai žvelgiant netgi būtų galima teigti, jog rezultatas kone identiškas abiem aptartais atvejais – žmonių skirtumai išnyko – nors to kaina iš tiesų yra didžiulė.
Laisvės kraujotaka
Agresyvių vidutinybių, kaip minėjau, ypač daug valstybės įstaigose – nuo mokytojų, mokyklų direktorių iki valstybės įmonių administratorių ir pačios mūsų valstybės vadovų. Šie žmonės neretai yra kone fiziškai suaugę su savo užimama pozicija, kartais primenančia paprasčiausią pozą. Makabriškai įkvepiančiai atrodo tokių žmonių pastangos padaryti bet ką, idant ta pozicija/poza būtų išsaugota.
Ypač sunku, nors smalsiam tyrėjui ir labai įdomu, yra stebėti tokios pozicijos netekusį žmogų, nes būtent ji ir buvo visa tokio žmogaus prasmė ir tapatybės šerdis, mat visa kita žmoguje neretai yra perdėm paprasta, neoriginalu, kažkaip velnioniškai vidutiniška. Tokiam žmogui reikia vėl ir vėl tiek sau, tiek kitiems įrodyti savo vertę, kuri be aukštos pozicijos, ypač jos teikiamos valdžios euforijos, sumenksta iki supelijusios razinos dydžio.
Su agresyvios vidutinybės problema, ypač dėl plataus šio reiškinio paplitimo mūsų visuomenėje, susijęs kitas socialinis sopulys – pavydas – tiesa, mums kur kas geriau pažįstamas, apipintas turtingomis legendų, anekdotų, gatvės folkloro gijomis.
Pavydas visais atvejais yra destrukcinis, visų pirma, dėl to, jog žmoguje jis žudo kūrybiškumą, neleisdamas pavydinčiajam galvoti apie nieką kitą. Mūsų valstybės bei, turime pripažinti, metaforine, o sykiais ir tiesiogine prasme, nykstančios visuomenės kontekste yra ypač liūdna, kuomet kiekviename žingsnyje mus lydi plika akimi regimas susvetimėjimas, įtarumas, nuolatinis pavydo kitam jausmas ir atkaklus priešiškumas geresniems už save. Ir tai, jog tiek individų, tiek ir visos valstybės progresas tokiame susvetimėjimo ir nekolegiškos konkurencijos klimate negali būti sklandus yra nemažiau akivaizdu, kaip dar vaikystėje išmokta aksioma, jog dukart du yra keturi. Ir ne kitaip.
Agresyvių vidutinybių, taip pat ir pavydo Lietuvoje ims drastiškai mažėti tik tuomet, kai ims kisti (mums patiems sąmoningai stengiantis) pati sėkmės sąvoka, o tai įvyks tik tada, kai kito žmogaus sėkmė kels nebe baimę ir grėsmę, bet taps kūrybiniu impulsu mūsų pačių tobulėjimui. Nors ne itin greiti, tačiau tikrai įmanomi šie procesai įvyks drauge kintant ir bendrojo gėrio supratimui, kai sėkmė, turtas, karjera, kūrybiniai projektai, žmonių dėmesys etc. bus suvokiami ne kaip bendro dubens, turinčio ir bendrą dugną, metafora, tačiau kaip begalinis vandenynas, kurio vandens ir kurio kranto kiekvienam be išimties nuoširdžiai dirbantiems pakanka.
Manding, agresyvią vidutinybę, net ir savo viduje, galima įveikti tik sveika laisvės bei savigarbos kraujotaka, nes laisvė kaip ir išsilaisvinimas, visų pirma, slypi ne kažkur odoje, o ten, kas slepiasi po jos paviršiumi.