1. "Į Europos Sąjungą ateina kraštas, pasižymintis didžiausiu savižudybių skaičiumi. [...] Mes atrodome kaip koks zoologijos sodas".
2. "Tai yra sovietmečio pasekmės. [...] Krikščionybė prieštaravo savižudybei, ir tik atėję sovietai sumaitojo šį kraštą".
3. "Įtaigiai parašytas straipsnis tikrai padidina teigiamą požiūrį į savižudybę, ypač tų, kurie palankiau į tai žiūrėjo anksčiau..."
Taigi viskas tarsi paprasta ir aišku. Lietuviai žudosi daugiau už kitus europiečius, dėl to prieš šiuos jaučiasi baisiai nejaukiai, lietuviai tuo anksčiau niekada nepasižymėjo, savižudybėmis juos užkrėtė sovietmetis, dabar viskas būtų lyg ir gerai, bet nesupratinga žiniasklaida romantizuoja savižudžius, o visokie intelektualai tik kvailai postringauja apie pasirinkimo laisvę, todėl savižudybių nemažėja...
Iš karto reikia pasakyti, kad šis interviu tiesiog pribloškė vulgarumu. Didžiai gerbiama psichologė (čia gal geriau tiktų žodis "sociologė"?) D. Gailienė kalba lyg iš valdžios tribūnos, dejuoja dėl prastų demografinių rodiklių, gąsdina procentais ir sociologinių apklausų rezultatais.
Visą kaltę dėl didelio savižudybių skaičiaus D. Gailienė tiesmukai suverčia sovietmečiui, kurio metu Lietuva neva prarado krikščioniškas tradicijas. (Beje, savižudybių skaičius gerokai išaugo tik LAISVOS IR NEPRIKLAUSOMOS Lietuvos laikais – 1994–1995 m.) Tačiau ne viskas taip paprasta. Šimtai šviesiausių žmonijos protų – pranašų, filosofų, mokslininkų – šimtmečiais bandė išsiaiškinti, kodėl žmogus – tikintysis ar bedievis – staiga ima ir nusižudo. Taip ir neišsiaiškino. Nieko naujo nepasakysiu ir aš.
Užduosiu tik keletą klausimų, kurie galbūt sukels tik dar daugiau neaiškumų: kodėl krikščionybė perėmė Platono idėją apie kūno ir dvasios atskyrimą? Ką reiškia Jėzaus žodžiai "Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras"? Ką turėjo galvoje apaštalas Paulius, sakydamas: "Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas"? Kodėl tarp pirmųjų krikščionių buvo pastebima masinių savižudybių atvejų? Kodėl kitų religijų atstovai šaiposi iš krikščionių, kad šie garbina "mirusį Dievą", "Dievo lavoną"? Ar tiesa, kad senovės prūsai ir lietuviai buvo įteisinę savižudybę (pvz., "Prūsų teisyne" parašyta, kad 523 m. Brutenis paskelbė dievų įsakymus, tarp kurių buvo ir toks: "Jei žmogus apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis")? Kada ir kodėl Krikščionių bažnyčia ėmė drausti žudytis? Kodėl Dante Alighieri savo "Dieviškojoje komedijoje" savižudžius įkurdina septintajame pragaro rate, o žmogžudžius – aukštesniame, šeštajame? Ar teisinga S. Freudo 1920 m. sukurta "mirties instinkto" teorija, teigianti, kad visa, kas gyva, siekia sugrįžti į neorganinę ramybės būseną, į amžiną "Nieką"? Ar teisingas daugumos šiuolaikinių mokslininkų (E. Durkheimo ir kitų) bei psichologų požiūris į savižudybę kaip į grynai socialinį procesą?..
Kaltas ne tik praėjęs sovietmetis, bet ir dabartinė žiniasklaida. Žurnalistus psichologė kaltina tendencingu savižudybių faktų pateikimu, o intelektualus – neveiklumu. Lietuvos visuomenės šviesuliai savo svariu žodžiu neužkerta kelio tragedijoms! Kliūva ir "Šatėnams", prieš keletą metų išspausdinusiems straipsnį "50 savižudžių rašytojų". Šie kaltinimai turi pagrindo, jei vadinamasis "Verterio efektas" yra teisingas ir įrodytas (1774 m. Goethe knygoje "Jaunojo Verterio kančios" aprašė savanorišką jaunuolio mirtį ir tuo tarsi sukėlė savižudybių bangą Vakarų Europoje). Kita vertus, paprastas žurnalistas – tai ne J. W. Goethe, o Lietuvos žiniasklaidoje jokių savižudybės romantizavimo apraiškų lyg ir nepastebėjau.
Greičiau yra priešingai. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje buržuazinėje visuomenėje, orientuotoje į "progresą", "turtą" ir "sėkmę", vyrauja hedonistinis "gero gyvenimo" kultas. Šimtai žurnalistų savo "stiliuose" ir "gyvenimo būduose" išsijuosę kuria sotaus, šilto ir laimingo pasaulio įvaizdį, pasaulio, kuris panašus į rojų "čia ir dabar". Ne išimtis ir kultūrinė Lietuvos spauda, maitinama iš valstybės biudžeto už "pilietinės visuomenės ugdymą". Štai kur tikroji propaganda, kuriai pasiduoda šimtai tūkstančių Lietuvos jaunuolių! Tokioje publicistinės propagandos jūroje skęsta bet kokie bandymai išsiaiškinti objektyvias savižudybių priežastis. Juk "rojuje" niekas nesižudo! O jei ir žudosi – tai tik kvailiai bei visokie nevykėliai, žodžiu, psichiniai ligoniai. Todėl kaltinti žiniasklaidą mirties ir savižudybės garbinimu – visiškai idiotiška. Žurnalistai paprasčiausiai vaikosi sensacijų, savižudybė jiems – tik dar vienas neįprastas reiškinys, panašus į marsiečių invaziją.
Visur įžvelgdama savižudybės idealizavimą, psichologė moko žurnalistus "teisingo" rašymo paslapčių, parodo, kokiomis spalvomis reikia nušviesti savižudybės faktą. Tuo šis interviu labai panašus į straipsnį, prieš porą metų išspausdintą nepriklausomame švietimo savaitraštyje "Dialogas". Rubrikoje "Dialogas" klausia" savaitraščio redakcija iškelia problemą: "Spalio mėnesį nusižudė du mokytojai". Ir klausia: "Kaip užgriuvusį sukrėtimą įveikti aplinkiniams?" O Ona Kristina Polukordienė, Jaunimo psichologinės paramos centro psichologė-psichoterapeutė, tiesiai šviesiai atsako: "Įprastas mokyklos gyvenimas dėl bendruomenės nario savižudybės neturi sutrikti, – krizinėje situacijoje išlaikytas darbo ritmas suteikia saugumo jausmą ir mobilizuoja. Organizuojant nusižudžiusio asmens laidotuves būtina prisiminti ir prevencinius principus: pagarba mirusiam bei susitaikymas su jo apsisprendimu neturi tapti savižudybės fakto garbinimu. Todėl patartina:
– velionį šarvoti ne mokykloje;
– atsisakyti kai kurių įprastų laidotuvėms atributų, tokių kaip didelis velionio portretas visų lankomoje mokyklos vietoje, degančių žvakių ir pan.;
– neplatinti, nepridėti prie nusižudžiusiojo nuotraukos, neskaityti viešai velionio atsisveikinimo žodžių;
– neversti ir neraginti laidotuvėse dalyvauti visų mokyklos bendruomenės narių".
D. Gailienės interviu geras todėl, kad puikiai parodo šiuolaikinį socialinių mokslų lygį. Žudytis yra blogai, nes silpsta valstybė! Žudomės, nes priklausėme kitokiai santvarkai! Žudomės, nes žudytis mus skatina žurnalistai!
Kvailiau ir nesugalvosi...
Šis verksmingas didaktinis straipsnis gal ir tiktų kokiam "Dialogui" ar "Naujajam židiniui", bet "Šiaurės Atėnuose", visada garsėjusiuose savo liberaliu požiūriu, jis atrodo mažų mažiausiai keistai.
