Iš istorinių šaltinių žinome, kad didieji keliautojai ir naujų žemių atradėjai - Kristupas Kolumbas, Fernandas Magelanas, Vasko de Gama - siekė ne tik atrasti naujas žemes, bet ir pargabenti savo valdovams augalinių prieskonių.
Lietuvoje savaime augantys prieskoniniai augalai nėra labai populiarūs, o kartais ir visai užmirštami, nors dauguma iš jų seniau buvo vartojami ir kaip prieskoniai, ir kaip vaistai. Ypač naudingi yra anksti pavasarį atželiantys augalai.
Dirvinės čiužutės (Thlapsi arvense)
Dirvinės čiužutės yra bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos piktžolės, paplitusios visoje mūsų šalies teritorijoje. Tai vienmetė, 15-20 cm aukščio, gelsvai žalia žolė. Augalo stiebas status, briaunuotas ir šakotas, lapai ištisiniai, stambiai dantyti, apatiniai susiaurėję į lapkotį, viršutiniai – bekočiai.
Žiedai dvilyčiai, smulkūs, balti, susitelkę žiedynuose. Žydi balandžio–liepos mėnesiais. Vaisiai – suplotos ankštarėlės, panašios į smulkias monetas, todėl liaudies čiužutės kartais vadinamos pinigėliais.
Ankštarėlėse būna po 5-7 juodai rudas sėklas, o visas augalas jų subrandina net iki 2 tūkstančių. Čiužutės auga laukuose, daržuose, pakelėse, šiukšlynuose, dažniausiai tai dirbamų laukų piktžolė, todėl nėra mėgstama. Tačiau išrovę šį augalą, neskubėkime jo išmesti, nes visose augalo dalyse yra askorbo rūgšties, eterinio garstyčių aliejaus, mineralinių medžiagų, sėklose – maistui tinkamo aliejaus.
Česnako pakaitalas
Maistui vartojami jauni lapai ir sėklos renkamos visiškai sunokusios. Gerai išdžiovintos, sandariai uždaromuose induose laikomos sėklos prieskonines savybes išlaiko keletą metų. Jos turi aštroką skonį ir česnako aromatą, todėl labai tinka vartoti kaip česnakų pakaitalas. Čiužčių sėklų dedama į dešras, skilandžius ir kitus mėsos patiekalus. Jauni lapai (vien čiužučių arba maišyti su kitų augalų) tinka salotoms, sriuboms, padažams gaminti ir kaloringumu prilygsta kopūstams.
Vaistinės čiužučių savybės
Kaip vaistažolė žydėjimo metu renkama čiužučių žolė. Iš jų gaminami preparatai turi kraują stabdančių, šlapimą ir prakaitą skatinančių, atsikosėjimą lengvinančių, baktericidinių, uždegimą slopinančių ir žaizdas gydančių savybių.
Liaudies medicinoje iš čiužučių sėklų pagaminta tyrele tepamos žaizdos ir nudegimai, o žolės antpilas vartojamas sergant kai kuriomis skrandžio ligomis, mažakraujyste, pervargus, gydant nuo impotencijos.
Piemens terbelė
Trikertės žvaginės (Capsella bursa – pastoris)
Visiems pažįstamos piktžolės – trikertės žvaginės liaudies dažnai dar vadinamos piemens terbele arba trikerte sūrmaiše. Tai vienmečiai, retais atvejais - dvimečiai bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augaliukai. Žvaginės auga laukuose, dirvonuose, pakelėse, patręštose kultūrinėse pievose, labiausiai yra pasižymėjusios kaip įkyrios daržų piktžolės.
Išrovę šią žolę, neskubėkite mesti į kompostyną - ji taip pat gali būti naudinga. Visa antžeminė žvaginių dalis renkama vaistinei žaliavai, o jauni lapai ir ūgliai, sėklos - vartojami maistui.
Trikerčių žvaginių stiebas status, 10-50 cm aukščio, šakotas ir vagotas. Smulkiais, kryžmažiedžiams augalams būdingais baltais žiedeliais žvaginės žydi nuo balandžio mėnesio iki pirmųjų šalnų. Pirmieji vaisiai, trikampiškos ankštarėlės, primenančios kadaise nešiotas piemenų terbeles, subręsta jau gegužės mėn. pabaigoje. Vienas augalas gali subrandinti net iki 40 tūkst. smulkių, rusvų sėklyčių.
Naudingosios trikerčių žvaginių savybės
Antžeminėje augalo žolėje yra įvairių naudingų medžiagų (alkaloidų, eterinio aliejaus, fitoncidų, mikroelementų ir kt.), o lapuose – vitaminų C, D, K, B2, provitamino A. Jauni, ko gero anksčiausiai atželiantys skroteliniai lapai ir jauni stiebai dedami į salotas, sriubas, iš jų gaminamos tyrės, uždarai mėsos patiekalams. Turintys kantrybės, gali prisirinkti ir sėklų, kurios vartojamos kaip garstyčių pakaitalas.
Gydomosios augalo savybės
Viduramžiais šiuos augalus vartojo kaip kraują stabdantį vaistą – ši augalo savybė buvo prisiminta Pirmojo pasaulinio karo metais, kai tokių vaistų labai trūko.
Šiuo metu iš žvaginių žolės daromi ekstraktai ir ištraukos, kurios vartojamos esant vidiniams kraujavimams (nosies, plaučių, gimdos). Kiti preparatai vartojami sergant peršalimo, inkstų, kepenų, šlapimo pūslės ligomis, reumatizmu, maliarija, cukriniu diabetu, sutrikus medžiagų apykaitai. Ši žolė vartojama sergant hipertonine liga, gastritu, skrandžio opalige, tuberkulioze, nėščioms moterims skiriama esant toksikozei. Šviežiomis augalų sultimis plaunamos žaizdos, trinami sumušimai, daromi jų kompresai.
Žaliavos ruošimas ir laikymas
Vaistinei žaliavai trikertės žvaginės pjaunamos žydėjimo
metu. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovintos laikomos tankiuose drobiniuose arba popieriniuose maišeliuose. Sausoje, vėsioje patalpoje žaliava gali išlikti ir 3 metus.
Trikerčių žvaginių lapų sriuba
0,5 l mėsos sultinio, 2 bulvės, 1 morka, 1 svogūnas, 100 g žvaginės jaunų lapų, 1 kiaušinis, grietinės, druskos.
Į mėsos sultinį sudedamos bulvės, morkos, svogūnai. Išverdama. Po to sudedami trikerčių žvaginių smulkiai pjaustyti lapai, pasūdoma ir paverdama dar 3-5 min.
Patiekiama su grietine ir virtu kiaušiniu.
