Nusišypsome viena kitai: kalbėsimės... „Bet ką naujo pasakysiu? – žvitriai klausia ji. – Apie mane jau tiek kartų rašyta, ar bus įdomu?..“ Leidžiu pasirinkti, kokių klausimų nebenorėtų išgirsti. „Apie šeimą, nes tai privatu, – iškelia sukryžiuotas rankas ir nusijuokia. – Išgąsdinau? Na, viskas gerai su ta mano šeima. Ji yra mano didžiausia atrama, mano užuovėja.“
- Jūsų vyras Valentinas Klimas taip pat yra Klaipėdos dramos teatro aktorius. Užtat visiems ir įdomu, kaip du menininkai dalijasi erdve po vienu stogu?
Jeigu trisdešimt metų gyvename kartu, vadinasi, esame žmonės, mokantys rasti kompromisus. Manau, idealių šeimų apskritai nebūna. Nebent pora apdovanota kažkokia nežemiška meile iš aukščiau.
- Užauginote dukrą Gabrielę. Ar gera esate mama?
Man regis, taip, nors gal vaikystėj dukrai kartais manęs trūkdavo... Bet tiksliausiai atsakytų ji pati. Gabrielei dabar trisdešimt, ji nepasekė tėvų pėdom, pasirinko kitą specialybę. Gyvena ne Klaipėdoje.
- Jūs – aktorė iš pašaukimo?
Manau, kažkoks pradas vis tiek glūdėjo manyje. Močiutė labai gražiai dainavo, giedojo bažnyčios chore, mokėjo pasakoti fantastiškas istorijas.
Buvau vaikas, neseniai pramokęs skaityti, rašyti, kai pirmą kartą pakliuvau į teatrą. Ir jis iš karto paveikė, užbūrė. Man ten viskas buvo įdomu: ir daiktai, kuriuos aktoriai naudoja, ir tas šviesų keitimasis, ir turinys, į kurį įsitrauki taip, kad, atrodo, tą pačią minutę mirsi, jei mylimo herojaus neišgelbės nuo plėšikų – kokia tai neteisybė būtų...
Teatras pasiėmė mane. Neliko abejonių, kur stosiu baigusi vidurinę. Bet pačios studijos buvo labai sudėtingos, nes iki tol tu pažįsti teatrą tik iš paviršiaus, matai rezultatą, o paties proceso – ne.
Tik studijuodamas sužinai, kokia tai negailestinga disciplina. Beje, visiems menininkams taip. Žiūrėkite, kiek valandų turi groti muzikantas, kiek turi repetuoti dainininkas ar šokėjas norėdami pasiekti aukštą profesionalumo lygį. Prastovos jiems – lemtingos ir pražūtingos. Aktorius taip pat turi savo nepabaigiamas pratybas. Jis kartais privalo paminti savo principus ir paklusti... spektakliui. Nesakau, kad turi pataikauti režisieriui. Nebent tas režisierius būtų labai talentingas vedlys į nenusakomo aukščio viršukalnę.
- Esate ne tik teatro, bet ir kino aktorė – vaidinote daugiau nei 20-yje filmų. Beje, pirmiausia ir išgarsino Jus Gretchen vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Vargšas, turtuolis“. Kur vaidinti įdomiau?
Sunku pasakyti... Ir vienas, ir kitas turi neginčijamų privalumų. Kinas yra ekstremalus iššūkis. Ten nepaisoma chronologijos. Ryte gali filmuoti filmo pabaigą, po pietų – pradžią. Aktorius turi susivokti ir nė minutės nepamiršti savo vaidmens ištisinės linijos, kad neprieštarautų pats sau. To išmokstama. Kine tarsi tikrinami tavo nervai: per sekundę turi susijaudinti, išgyventi didžiulius emocinius krūvius. Ten sąlygiška viskas. Netgi ta „pliauškė“ tau prie veido...
„Pliaukšt – pradedam“, – ir jau tu gyveni savo herojaus gyvenimą. O teatras kas kita. Teatras – tai kasdienė kova su tais žmonėmis, kurie atėjo į spektaklį. Tai begalinis noras priversti juos žiūrėti.
Titaniškas darbas yra sudominti, kad jie po penkių minučių nenorėtų eiti namo, ant žemės nemėtytų drabužinės žetonų, nesimuistytų, kad patikėtų istorija, įsitrauktų į ją ir netgi taptų „sirgaliais“. Toji kova būna stipri, nesvarbu, ką vaidintum. Gerą komediją vaidinant priversti pilną žmonių salę juoktis vienu metu iš to, ką tu darai, nė kiek ne mažiau nei vaidinant dramą kartu išgyventi dėl ko nors.
- Ir vis dėlto – kurie vaidmenys mieliausi?
Sudėtingi, turintys netikėtų spalvų. Man labai patiko dirbti su šviesios atminties režisiere Dalia Tamulevičiūte spektaklyje „Viskas apie moteris“. Trys aktorės turėjom po penkis vaidmenis. Neįsivaizduojat, kaip įdomu tame pačiame spektaklyje suvaidinti penkias skirtingų socialinių tipų, charakterių, įvairaus amžiaus (nuo darželinukės iki senelės) moteris.
Labai įdomu dirbti su Oskaru Koršunovu, kurio teatras nepanašus į jokį kitą Lietuvoje. Man patinka šio režisieriaus skverbimasis gilyn į kūrinį, patinka jo pozicija žmogaus atžvilgiu.
- Ar esate verkusi dėl kritikos?
Kritika, kad ir kokia būtų, yra pozityvi, nes priverčia suklusti, pasidaryti „vidinį auditą“. Kritika beveik niekada nėra vien tik kritika – tarp eilučių tai ir analizė, ko tu anksčiau nepastebėjai, neakcentavai, o be reikalo... Matyt, stipriausia kritikė aš esu pati sau, tad daug kartų verkiau dėl savigraužos.
Šitiek metų scenoje, o vis tiek kiekvieną naują vaidmenį priimu kaip išmėginimą. Kartais pykstu ant savęs: na, kodėl taip ilgai negaliu įsispraust į personažo gyvenimą, kodėl jis man vis dar svetimas, kodėl taip ilgai nepriimu jo... Va, tada ir tų ašarų būna.
- Ar aktoriams nutinka, kad iš patinkančio personažo jie perima kai kuriuos gestus, posakius, mimiką ir kartoja realiame savo gyvenime?
Nebent jaunystėj taip gali nutikti, kai dėl dar vaikiškos tuštybės norisi pasigirti, pademonstruoti kažką tokio protingo... O šiaip... Juk kunigas neina gatve su krapyla ir nešventina praeivių, chirurgas taip pat nemosuoja skalpeliu.
- Per spektaklius tenka rūkyti, valgyti... Ar jaučiate skonį?
Tenka ir rūkyti, ir valgyti, ir pasibučiuoti, ir apkabinti, bet visa tai turi kitokį skonį negu gyvenime. Cigaretė tėra tik daiktas, kurį naudoji, paprasta kubeliais supjaustyta, prabangioje lėkštėje patiekta duona atrodo kaip skaniausias pasaulyje tortas, kurį tu valgai rūmuose, o scenos partneris akimirką tampa pačiu mylimiausiu žmogum, nors tikrame gyvenime tu į tokį neatkreiptum nė dėmesio.
- Kaip žiūrite į žmones, neturinčius humoro jausmo?
Suklūstu, sutrinku... Bijau, kad kiekvieno pajuokavimo nepriimtų kaip įžeidimo. Kai tenka taip save kontroliuoti, darosi sunku bendrauti. Man patinka jaunatviški žmonės, turintys humoro jausmą.
- Jaunimo apsupta nuolat – aktorinio meno dėstote būsimoms aktorių kartoms.
Netikėjau, kad prieš daug metų pradėjusi „iš reikalo“ (trūko pinigų) dirbti Menų fakultete, kurį pati baigiau, čia tiek užsibūsiu. Ir, svarbiausia, kad kuo toliau, tuo labiau man tai ėmė patikti. Smagu matyti ir lyginti jaunus žmones – kokie jie buvo, kai įstojo, kokie į savarankišką kelią išeina. Skirtumas yra.
Gera jausti, kad, kaip sako, ir tavo ranka prie to pridėta. Prisipažinsiu: aš nebuvau pavyzdinga ir itin pažangi studentė. Atsirinkdavau paskaitas ir lankydavau tik tas, kurios patiko. Pradėjusi dėstyti ilgai ieškojau būdo, kaip sudominti studentus. Regis, savo stilių suradau.
- Ir pati esate įdomi, stilinga. Jums svarbi mada?
Kaip ir daugumai moterų. Visos mes prisitaikome tai, kas mums patinka ir tinka.
- Kas, be teatro, augina Jūsų sielą?
Gera klasikinė simfoninė muzika, pasivaikščiojimai gamtoje, kelionių įspūdžiai.
- Mėgstate namuose šeimininkauti?
Tikrai aš ne pedantė, žiūrinti, ką dar reikėtų pavalyti. Bet ir netvarkinguose, sujauktuose namuose negalėčiau būti, tai slėgtų. Patiekalus mielai gaminu, tačiau išskirtinių, kažkokių savo firminių neturiu. Mūsų šeimai firminiai yra tie, kurių kitąkart vėl norisi paragauti.
- Ar sunku būtų išvardyti didžiausias gyvenimo vertybes?
Dešimt Dievo įsakymų. O šiaip... Man regis, iki mirties žmogus kuria save: ir klysdamas, ir darydamas gerus darbus, ir tylėdamas apie juos. Bent jau aktoriui svarbu tobulėti.
- Gimėte ir augote Vilniuje. Niekada taip ir netraukė grįžti?
Taip, esu vilnietė iš pašaknų. Ten gimė trys kartos: močiutė, mama ir aš. Man patinka dirbti Vilniuje (ir šį savaitgalį ten Oskaro Koršunovo režisuotame „Hamlete“ vaidinsiu Gertrūdą), o gyventi, kur jau 30 metų gyvenu, – Klaipėdoje. Čia arti jūra. Man patinka visi miestai prie jūros.
Nominacijos ir apdovanojimai
Nelei Savičenko 2009 m. įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.
2008 m. už vaidmenį A. Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ pelnė Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimą „Sidabrinė gervė“.
2007 m. įteikta „Padėkos kaukė“ už Dorotėjos Terbuš vaidmenį E. E. Šmitto „Paleistuvyje“ (rež. P. Gaidys) ir Motinos bei Abatės vaidmenis A. Strindbergo „Kelyje į Damaską“ (rež. O. Koršunovas). Tais pačiais metais už šiuos vaidmenis aktorė apdovanota ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ bei kultūros ministerijos premija.
2004 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir Lietuvos kultūros ministerijos premija apdovanota už Zilkės vaidmenį (M. von Mayenburgo „Šaltas vaikas“, rež. O. Koršunovas).
Tarptautiniame teatrų festivalyje SKAMPA’06 Albanijoje Nelės Savičenko ir scenos partnerių suvaidintas spektaklis M. Gavrano „Viskas apie moteris“ pelnė festivalio prizą. Šiame spektaklyje aktorės sukurti 5 vaidmenys buvo puikiai įvertinti ir Tarptautiniame teatrų festivalyje „Europos teatrų dienos ir naktys“ Rumunijoje.
Už vaidmenis kine N.Savičenko yra pelniusi Tarptautinio kino festivalio „Baltijos perlas“ laureatės vardą, Tarptautiniame kino festivalyje „Žvaigždynas“ – spaudos ir kritikos prizą. Tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ įteiktas apdovanojimas „Lietuvos kino žvaigždė“.
