Ne, jiems (kitaip nei, pvz., Nidai Vasiliauskaitei, kuri, kaip žinoma, „visko nekenčia“ – tiesiog šiaip, iš blogos valios, arba todėl, kad jai sumokėjo susimetę „Briuselis“ su „Maskva“) visi draugai, jie ieško, kas jungia, o ne skiria.
Ir – kad įrodytų tai – žengia į rinkimus su labai pozityviu šūkiu: „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Čia „Jaunosios Lietuvos“ (už kurią, kaip teigia „burbulu“ pasipiktinę asmenys, save vadinantys „tautinių vertybių“ gynėjais – būtent jie organizuoja Kovo 11-osios maršus Gedimino prospektu ir skundžiasi „visiškai nepagrįstais“ įtarimais profašistinėmis pažiūromis – dera balsuoti kiekvienam tikram patriotui) rinkimų programos „vinis“. Kaip teigia vienas tokių, Seimo narės Dalios Kuodytės (liberalės!) padėjėjas Ričardas Čekutis, Facebook‘o platybėse žaidžiantis SS kareivėliais, iš kelių galimų variantų kaip politinis partneris buvo pasirinkta būtent ši – kaip „viena tautiškiausių partijų šalies politiniame žemėlapyje“.
Kadangi pastarasis lozungas pagal galiojančius įstatymus neabejotinai vertas prokuratūros dėmesio, reikia šiek tiek prisidengti celofanu: „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų, - sako mums Čekutis, - atspindi visuomenėje įsivyraujančias negatyvias tendencijas, kurių privalome atsikratyti: “be žydrų“ – t.y., be mums iš užsienio brukamos seksualinių iškrypimų ideologijos, „be juodų“ – t.y., be juodųjų pinigų bei liberastinių „abonentinių“ tradicijų, „be raudonų“ – t.y., be komunistinio raugo, vis dar kankinančio mūsų visuomenę“. Na, o „be čigonų“ – tiesiog „be čigonų“ (ką čia komentuosi...; va, kad „juodi“ reiškia „mafiją“, gali kas nors ir patikėti – labai „gudri“ strategija, o ir smuklės žodynas – nepamirškime, Seimo narės padėjėjas kalba į eterį – dėmesio vertas).
Kitaip tariant, pro celofaną mums pagaliau leidžiama išvysti „tautiškumo“ esmę visame gražume: tai priešų sąrašas (specifinis, atpažįstamas kiekvienam, bent kiek girdėjusiam apie Trečiąjį Reichą). „Tikri lietuviai“ čia apsibrėžia grynai negatyviai, per kai kurių kitų grupių (iškirtų pagal „kraują“, gyvenimo būdą ar politines pažiūras) atmetimą: mes – „ne žydri, ne juodi, ne raudoni (pastariesiems, žinoma, priskirtini visi „ne rudi“), ne čigonai“; tuo „mes“ ir pasižymime. Ir žeminimą (jaunalietuviai, žinoma, mėgins mus įtikinti, kad ką tik cituotoje pastraipoje jokio savo pranašumo minėtų grupių atžvilgiu neišsakė, tiesiog ŠIAIP, mandagiai siūlo jaukią viziją, kurioje anų NĖRA).
Įdomiausias klausimas – praktinis: kaip šitą viziją „tikri lietuviai“ žada susidomėjusiems rinkėjams įgyvendinti? Ką konkrečiai reiškia „be...“ ir kokiomis priemonėmis bus „Lietuvos išvalymo“ siekiama? „Nepageidaujamų elementų“ deportacija? Įkalinimas? Getų ir/ar „perauklėjimo stovyklų“ įkūrimas? „Gydymas“? O gal...? Ne, būkime optimistai ir nevartokime, analizuodami neonacių veiklą, argumentum ad Hitlerum: pradžioje tikriausiai pakaks švelnaus kai kurių pilietinių teisių ribojimo. Šis klausimas kol kas atviras: luktelėkime, kai išsirinksime, jie mums pasakys daugiau. Atvirai šnekant, tikslas didelis, tikslas – ne savivaldybės lygmens, tad turėkime kantrybės – va, po Seimo rinkimų...
Skaitome programą. „1.Valstybinių mokyklų restruktūrizacija, lietuvių tautinės diskriminacijos panaikinimas“: negirdėjote? Lietuvos valstybinėse mokyklose masiškai tautiniu pagrindu diskriminuojami lietuviai! (Pagaliau kažkas susiprato!) „3.Okupacinių kariuomenių ir totalitarinių ideologijų reklamos uždraudimas“: dar viena stulbinanti naujiena – mūsų šalyje, pasirodo, tebėra okupacinė kariuomenė ar bent jos reklama (dėl totalitarinių ideologijų reklamos realumo galime sutikti: „Jaunoji Lietuva“, „Lietuvių tautinis centras“, globojami vis labiau radikalėjančios Tėvynės sąjungos, bei jų idėjoms simpatizuojanti žiniasklaida pastaruoju metu vis aktyviau būtent tuo ir užsiima).
„6.Čigonų taboro bei kitų panašių nusikalstamų struktūrų panaikinimas“: tautinis jaunimas (ir senimas) nieko nediskriminuoja, niekieno atžvilgiu nejaučia jokio etninio-rasinio pranašumo (kas galėtų apie juos taip negražiai pagalvoti??) – ne, tik romus automatiškai paskelbia nusikaltėliais, kuriuos „reikia panaikinti“ (kaip? sugriauti pastatus? išvyti žmones?). Kas bus „kitos panašios nusikalstamos struktūros“ – paslaptingai (ir išmintingai) nutylima. „14.Tautai žalingų iniciatyvų, mums brukamų iš užsienio, atmetimas“ – tauta, matote, yra kažkas panašaus į užsieninių kirminų-migrantų pagraužtą ropę ar ridiką: sėdi nepajudinamai savo duobutėje, minta „gimtosios dirvos“ syvais, tarpsta iš vidaus, didėja – kol neprišliaužia koks kenkėjas, tik ir tykantis, kaip nugvelbti ką iš „mūsų“ labo. Ir net lietus, net vėjas geras tai ropei tik tada, kai yra savas, vietinis, iš debesėlio, susiformavusio gretimos kūdros pagrindu, ne atneštas („brukamas“) nuo Vyslos ar Reino.
Na, tik neužtarinėkite „pažemintų ir nuskriaustų“ – jūs baisiai veidmainiaujate, atsikirs koks potencialus „Jaunosios Lietuvos“ rinkėjas.
„Kalbate apie toleranciją, bet patys esate labai netolerantiški – netoleruojate rasizmo, seksizmo, antisemitizmo, homofobijos, tautinio grynumo idėjos (va, mano draugui net kompiuterį dėl parašyto komentaro apie „nigerius“ atėmė) ir dar daug ko. Visur ieškote priešų. Anokia ta jūsų tolerancija, jei man nepritariate, neplojate ir draugiškai nesišypsote, netgi šaipotės į akis – jaučiuosi jūsų diskriminuojamas (kaip lietuvis ir dėl politinių įsitikinimų). Ir nedrįskite manęs vadint neonaciu – aš tik sakau, kad mano gyslomis teka grynas tautinis kraujas-mano-pasididžiavimas, kurį būtina saugoti nuo taršos; ir nekenčiu žydų“– čia tipiškas, nuzulintas, ad infinitum et ad nauseam kartojamas komiškas priekaištas Naujajai kairei ir apskritai liberalių pažiūrų asmenims.
Pasižiūrėkime į jį atidžiau. Kas jame komiško (jei dar nematyti)? Visų pirma tas, kad „būti tolerantišku“ anaiptol nereiškia „toleruoti viską“ (smurtą, agresiją, įkalinimą be teismo, neteisingumą, korupciją, dezinformaciją etc.), o reikalauti tolerancijos netolerancijai yra loginė klaida: ne tik todėl, kad taip tolerancijos idėja paneigtų pati save, bet ir todėl, kad reikalauti „Toleruokite mane!“ neturi loginio pagrindo tas, kam tolerancija nėra jokia vertybė (taip jis apeliuoja į principą, kurį pats neigia). Kaip ir „Gerbkite mano kitokią nuomonę!“ absurdiška girdėti iš to, kuriam visi, nedalyvaujantys jo „kraujo ir žemės“ patetikoje, yra ne politiniai oponentai ar idėjiniai „kiti“, o „išdavikai“, „bolševikai“, „tolerastai“.
Ir apskritai, pagarbos objektu tegali būti teisė nuomonę turėti bei išsakyti (kol tai yra nuomonė, o ne hate speech ar siūlymai kai kuriuos sociumo narius „panaikinti“) ir sugebėjimas ją pagrįsti bei ginti, o ne pati nuomonė (ji gali būti nekompetentinga ar tiesiog agresyvi ir kvaila – neetiška būtų kėsintis iš subjekto ją, net ir tokią, atimti, bet iš šito neseka jokia pagarba nuomonei kaip tokiai, numatanti įsipareigojimą nutylėti, ką apie ją manau). Agresyvaus obskurantizmo, rasizmo ar fundamentalizmo gerbti kaip „kitamintiškumo“ niekada niekur nežadėjau. Ir žadėti neketinu. O pastarieji neturi jokio pagrindo būti tuo nepatenkinti, nes patys sąmoningai tą pagrindą (kuriuo remdamiesi galėtų teikti apeliaciją) atmeta.
Antra, komiškas yra ir pats „neonacio“ ar „fašisto“ etiketės kratymasis, jei jau priimamas sąvokos turinys: nemažai žmonių, manančių, kad Adolfas Hitleris buvo „šaunus vyrukas, viską darė gerai, tik jam nepasisekė“, besisveikinančių Sieg Heil ir einančių į rinkimus su lozungu „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“ vis dar nedrįsta ištarti „Taip, aš neonacis!“, tarsi jiems tai reikštų ką nors bloga (nagi, kurioje vietoje „Jaunoji Lietuva“ ar „Lietuvių Tautinis Centras“ – dabar, kai atidengė visas kortas – nepritaria šiai ideologijai?).
Iš to, kad Sąjūdžio laikais griūvanti SSSR sąmoningai stengėsi visą Sąjūdį parodyti „Vakarams“ kaip etno-nacionalistinį autoritarinį projektą ir taip diskredituoti, NESEKA, kad Sąjūdyje to nebuvo (ne viskas, ką sako priešas, yra – vien dėl to, kaip taip sako jis – netiesa).
Bet lygiai taip pat jokiu būdu NESEKA, kad Sąjūdis buvo tik tai, ir niekaip nediskredituoja paties politinės nepriklausomybės siekio bei atsikūrusios Lietuvos valstybės – kas ją išties diskredituoja, tai sugebėjimas per dvidešimt metų išsiugdyti, dangstyti ir vis labiau įsileisti į didžiąją politiką profašistines nuotaikas.
Fašistuojančių padėjėjų padedami liberalai ir radikalų nebesulaikanti Tėvynės sąjunga turbūt atsitokės tik tada, kai tautinis jaunimas „tolerastais“, „komunistais“ ir „bešakniais parsidavėliais“ išvadins patį Vytautą Landsbergį, pasmerkusį Petro Gražulio iniciatyvas, ar Andrių Kubilių, nepalaikiusį iniciatyvos uždrausti lenkiškas raides Lietuvos piliečių pasuose – bet tada bus vėlu.