Tačiau ir ne tokiais drastiškais atvejais šeimos laimė kartinama nemenkai. Kartais taip atsitinka ir dėl netiesioginio visuomenės spaudimo: ne visai tipiškas elgesys, ne tokie, kaip kaimynų, tarpusavio santykiai - ir pasipila pašaipos ar pamokymai.
Virtuvėje kaip meilės guolyje
Seksologai teigia, kad meilės guolyje nėra nieko smerktino. Net patys keisčiausi dalykai yra visiškai normalūs, jei jie priimtini abiem. Ši taisyklė turėtų galioti ir kitose šeimyninio gyvenimo srityse. Jei moteris uždirba pinigus, o vyras tvarko namus ir prižiūri vaikus ir tuo abu patenkinti, regis, tereikėtų pasidžiaugti. Tačiau tokią šeimą bent 80 proc. aplinkinių laikytų keista. Gailėtų moters, kuriai tenka visa finansinė našta, ir užjaustų po padu esantį vyrą.
Drabužius skalbiantis ir juos lyginantis vyras - vis dar retenybė. Anaiptol ne kiekvienas, neskirstantis buities darbų į vyriškus ir moteriškus, ryšis plauti indus dar neišsiskirsčius svečiams. Geriau padarys tai slapčia. Valdinga moteris ir švelnaus charakterio vyras, visiškai patenkinti savo santuoka, taip pat nedemonstruos savo charakterio savybių viešai. Visuomenė tebėra netolerantiška kitaip besielgiančiajam ir nesidrovi tai išreikšti.
Nežeminti vyro
Apie šeimą kamuojančias bėdas kalbamės su Kauno moterų draugijos narėmis. Jos beveik visos susidūrė su tais reiškiniais, savanoriškai dirbdamos socialinį darbą arba net patyrė asmeniškai. Joms moterų ir vyrų lygių galimybių klausimas bei nuo smurto neapsaugotų moterų ir vaikų likimai nėra tik teorinių apmąstymų objektas.
Jolanta Lipkevičienė prisipažįsta, kad ilgai kentėjo nuo pirmojo vyro smurto. Išsiskyrusi su juo, antrąjį vyrą pasirinko tokį pat. “Supratusi, kad galbūt, bėgdama nuo vilko, pataikiau ant meškos ir viskas ims kartotis, nutariau ieškoti pagalbos. Žmonės, turėję panašios patirties, bet jau išsikapstę iš savo bėdų, paakino, kad jei nepasikeisiu, tai mano gyvenimas bus toks pats net tuomet, jei ištekėsiu dar kartą. Neįmanoma nuo problemos pabėgti, reikia ją išmokti išspręsti”, - pasakoja Jolanta.
Jai pasisekė: sutiko žmonių, kurie ją išmokė pažvelgti į susiklosčiusią situaciją kitaip nei iki tol. “Pasikeičiau pati, pasikeitė ir situacija šeimoje, esu laiminga su tuo pačiu vyru”, - šypsosi moteris. Ką ji galėtų patarti moterims, kurios dar kenčia nuo smurtaujančių vyrų?
“Iš pradžių atrodo, kad dėl visko kaltas vyro polinkis į alkoholį. Nelengva pripažinti, kad ir pati elgiesi neteisingai. Psichologinis smurtas prasideda dėl to, kad žmonės nėra laimingi drauge. Jei tai užsitęsia, prisideda ir fizinis smurtas. Kai nustojome vienas kitą kaltinti ir įrodinėti antrojo kaltę, užuot pripažinę, kad taip pat buvome neteisūs, santykiai pasikeitė. Vyras jau penkerius metus yra blaivus, o apie rūpesčius tiesiog pasikalbame”, - neslepia surastos išeities Jolanta.
Ji sako, kad daug laiko skyrė savęs tobulinimui, lankė seminarus ir išmoko būti savikritiška. “Studijuodama senovės papročius supratau, kad tarpusavio santykių kultūra, pabrėžianti vyro - šeimos galvos, svarbą, neleido jo pažeminti. Tačiau ir moteris nebuvo nei žeminama, nei skriaudžiama. Pirmoji lėkštė ant stalo buvo dedama vyrui, tačiau valgyti visi pradėdavo drauge, tik tuomet, kai moteris taip pat atsisėsdavo. Darbai taip pat nebuvo labai griežtai skirstomi - juos padarydavo tas, kuris turėdavo daugiau laiko”, - pasakoja Jolanta.
Žalingas privatumas
Į Kauno draugiją susibūrusios moterys - skirtingo amžiaus, profesijų ir asmeninės patirties, tačiau jas vienija poreikis padėti kitoms, toms, kurioms ta pagalba dabar reikalingesnė nei joms pačioms. Galimybė pamatyti ką nors atsitiesiant ir atgaunant gyvenimo džiaugsmą yra pats geriausias atpildas. Į tokį altruizmą dažniausiai atveda sukrečiantys įvykiai, kurių liudytojomis teko būti.
Daiva Baranauskienė, draugijos pirmininkė, - biologijos mokytoja, tačiau ji teigia jau seniai pasigedusi kitokio bendravimo erdvės. Mokykloje reikia palaikyti drausmę ir išmokyti griežtai apibrėžtų dalykų, o ne visi to pageidauja.
Vienišų mamų paramos fondo projektų koordinatorė Andrijana Eimontienė tikina, kad, studijuodama pedagogiką, pasigedo platesnio požiūrio į žmogų, todėl pasuko į socialinius mokslus. “Privatumo samprata krizinėse situacijose tampa žalinga. Kai kaimynų bute vyksta muštynės, aplinkiniai tarsi nemato, policija nesikiša į privačius šeimos reikalus. Tačiau būtent tuomet jos ir kaimynų įsikišimas būtų pageidautinas”, - sako ji.
Visos jos sako būtų laimingos, jei kada nors Kaune pavyktų įkurti kažką panašaus į Vilniuje esantį moterų pensionatą. Dabar skriaudžiamos kaunietės su vaikais tegali išbėgti pas gimines ar draugus. Tačiau nepatogu jų apkrauti savo nežinia kiek truksiančiais rūpesčiais. Smurtaujantis vyras greičiausiai nepaliks pabėgėlės ramybėje, todėl geriausia likti namie ir viltis, kad išliejęs pyktį, atsitokėjęs ir išsiblaivęs vyras kitą dieną atsiprašys ir pažadės daugiau taip nesielgti.
Tokie teatrališki pažadai (klūpant ant kelių ir bučiuojant rankas, įteikiant dovanas ir gėlių) būdingi smurtautojams. Tai tęsiasi metų metus: žmoną mušantis vyras dažniausiai puikiai žino, kad “niekur ji nesidės”. Juk pabėgti trims dienoms į Moterų nakvynės namus dažniausiai nėra išties gera išeitis.
“Tam, kad vyras rimtai susimąstytų ir pradėtų galvoti apie gyvenimo permainas, reikia mažiausiai savaitės. Reikia, kad moteris su vaikais galėtų tiek laiko praleisti normalioje aplinkoje, kur nėra grėsmės jų sveikatai. Tai būtų reali ir labai reikalinga pagalba. Moteris neprarastų orumo, ji nesižemintų ir nekentėtų, todėl vyras, žinodamas, kad gali likti vienas, būtų priverstas ieškoti kitų būdų savo pykčiui išreikšti. Kad ir keista, bet būtent orumo praradimas yra pirmasis žingsnis į tolesnes nelaimes”, - sako Andrijana.
Gąsdina, kad eis pas kitą
“Retai smurtauti iškart pradedama fiziškai. Iš pradžių žmonės ima skriausti vienas kitą psichologiškai, žlugdo moraliai. Tikrai yra porų, kuriose tokių santykių auka - vyrai, tačiau dar ne vieneri metai praeis, kol kas nors drįs apie tai prabilti viešai.
Todėl kol kas kalbame apie smurtaujantį vyrą ir nuo to kenčiančią moterį. Rimtas signalas, jei moteris iš savo sutuoktinio išgirsta, kad jis eis pas kitą, jei žmona atsisakys su juo mylėtis. Iš esmės tai seksualinė prievarta ir psichologinis spaudimas. Jei ji priims tokius santykius, mušimo neteks ilgai laukti”, - sako Andrijana, išklausiusi ne vieną panašią istoriją.
Tačiau lengva būti oriai, jei moteris nuo vaikystės tokia jautėsi. O jei ji nuo mažens žino, kad reikia tyliai tūnoti kamputyje ir nepapulti po ranka? Jei vyras muša jos draugę, o kaimynė, pas kurią ieško paguodos, pareiškia, jog pati yra kalta - kam bamba ir priekaištauja vyrui?
Tada moteriai išties nelengva tikėti, kad smurto negalima niekuo pateisinti. Smurtaujantysis visada suras priežastį. Toks vyras tiesiog nemoka kitaip išreikšti susikaupusio pykčio. Tačiau jis tikrai neieškos būdų to išmokti, neturėdamas labai rimtos priežasties. Tokia priežastimi gali būti nenoras prarasti šeimą ar mylimą moterį. Klaidinga manyti, kad smurtautojas nemyli mušamos moters ar nebrangina šeimos. Taip būna tik kraštutiniais atvejais.
Skriaudžiama moteris taip pat pyksta ir dažniausiai nukreipia savo pyktį į vaikus. Šie išmoksta taikstytis su smurtu - juk kol neiškyla tokie atvejai į viešumą, jie jokios pagalbos neturi iš ko net tikėtis. Tikėtina, kad tokioje šeimoje užaugę vaikai taps smurtautojais arba manys, jog privalo kentėti.
