Moterų menininkių vaidmuo Europos avangardo istorijoje, o ypač siurrealizme, šiandien yra svarbus mokslinių ir kritinių diskusijų objektas. Net jeigu mums nepatinka prieštaravimai tarp siurrealizmo išvadavimo tikslų ir jo patriarchalinės ideologijos seksualiniame gyvenime, siurrealizmo svarba moterims menininkėms nuo 4-ojo dšimtmečio yra neabejotina. Daugiausia tai moterys, kurios seksualumo apsėstame siurrealizme bandė išryškinti moteriškumą ir parodyti santykį tarp seksualumo bei lyčių; moterys, kurios agresyviai siurrealizmo atskirties metaforai bandė suteikti naują, švelnesnę prasmę.
Siurrealizmas turėjo didelės įtakos tarpukario menininkių kartai: Leonorai Carrington, Leonor Fini, Fridai Kahlo, Dorotheai Tanning, Toyen, Remedios Varo (nepaisant to, ar jos pačios save laikė siurrealistėmis). Jis taip pat įtakojo pokario moteris: Aubę Ellouet, Boną de Mandiarges, Eriką Zurn ir daug kitų.
Jų indėlis įgyvendinant siurrealizmo tikslus – įskaitant sąmonės išlaisvinimą iš vakarietiško mąstymo, racionalizmo ir pozityvizmo bei naujų erotinių metamorfozių, dviprasmiškumo ir atsitiktinumo įtvirtinimą – jų kūriniuose yra akivaizdus. Jos tikriausiai tapo pirmosiomis XX amžiaus avangardinio judėjimo, analizuojančio lyčių ir seksualumo sąsajas, šalininkėmis ir suteikė jam naujų spalvų.
Daugelis moterų, įžengusios į siurrealizmo epochą po 1929 metų, nelaikė savęs siurrealistėmis. Jos nebuvo prancūzės ir nebuvo garsios siurrealizmo formavimosi metais. Netgi menininkės, dalyvavusios siurrealistų veikloje ir eksponavusios savo kūrinius, nevadino savęs siurrealistėmis griežtąja šio žodžio prasme. Šiuo metu, kai jų kūriniai susilaukia didelio muziejų ir galerijų lankytojų dėmesio, tampa akivaizdūs jų užmojai ir kūrybiniai skirtumai, įvairus santykis su siurrealizmu.
Leonor Fini savęs niekada nelaikė siurrealiste, nors artimai bendravo su šio judėjimo (grupės) nariais (įskaitant Maxą Ernstą ir Leonorą Carrington), o jos kūriniai buvo eksponuoti siurrealistų parodose 4-ajame dešimtmetyje. Nors ji, kaip siurrealistai, žavėjosi sapnais, fantazijomis, psichine transformacija, iliuzijos ir įtaigos poetika, jos kūriniai remiasi simbolizmo, metafizikos, italų ir vokiečių romantizmo tradicijomis.
Menininkės ankstyviesiems metaforiniams paveikslams būdingas po I-ojo pasaulinio karo išpopuliarėjęs klasicizmas, o 4-ajame dešimtmetyje tapyti darbai pasižymėjo asmeniškomis simbolinėmis metaforomis. Jos meistriškumas atsispindėjo daugybėje portretų.
Kitais dešimtmečiais Leonor Fini vaizdavo turtingą ir jausmingą, dažnai teatrališką pasaulį, kuriame moterys ir gyvūnai pasižymi galingomis magiškomis galiomis. Daugybė litografijų, akvarele ar pastele 8-ajame dešimtmetyje tapytų moterų galvų savo poetiniu atspalviu, abstrakcijomis, paslėptu romantizmu primena ankstyvąsias Victoro Hugo akvareles.
Ne tik Fini atsisakė vadinti save siurrealiste; 4-ajame ir 5-ajame dešimtmetyje jai pritarė daugybė menininkių Paryžiuje, Londone ir New Yorke. Leonora Carrington su siurrealistų srove pirmą kartą susipažino mokydamasi Amadee Ozenfant akademijoje Londone, kai mama jai davė paskaityti Herberto Reado knygą “Siurrealizmas”.
Knyga, kurios viršelį puošė Maxo Ernsto paveikslas, tapo pranašinga. Po metų ji atsisveikino su konservatyvia aukštesniajai klasei priklausančia šeima, ir kartu su Ernstu, su kuriuo susipažino jo parodoje, apsigyveno tarp siurrealistų. Jos paveikslai pasižymėjo ne tik Ozenfante išlavintu techniškumu, tikslumu, tačiau ir siurrealistams būdingu dėmesiu sapnui, pasąmonei, iracionalumui. Ji nutapė daugybę paveikslų ir parašė kūrinių, kuriuose atsispindi tikėjimas psichikos ir dvasinėmis kelionėmis bei transformacijomis.
Kita Ozenfanto mokinė, Stella Snead, nei pabėgo į Paryžių, nei draugavo su siurrealistais, nei oficialiai prisijungė prie šio judėjimo, nors siurrealizmas Londone vaidino svarbų vaidmenį - 1936 metais čia buvo atidaryta pirmoji didelė tarptautinė siurrealistų paroda. Snead darbuose matyti nenuginčijami siurrealistiniai motyvai: nelogiškas objektų išdėstymas ir tikėjimas, kad nėra griežtų ribų tarp tikrovės ir vizijos, tarp sapno ir realybės, tarp sąmonės ir pasąmonės.
Didelės įtakos pokario modernizmo vystimuisi New Yorke ir naujajai amerikiečių menininkų kartai (Dorotheai Tanning, Kay Sage) turėjo ne tik po įvairias vietas per karą išsibarstę siurrealistai, bet ir tai, kad į šį didmiestį 1940-41 metais atvyko grupelė žmonių, tarp kurių buvo Andre Breton, Andre Masson, Yves Tanguy, Max Ernst, Leonora Carrington ir kiti.
Iliuzionistinį siurrealizmą su jo nelogišku nesusijusių objektų išdėstymu Tanning transformavo į prizminius sueižėjusios formos ir spalvos potėpius. Ji naudojo metalinio atspalvio spalvas ir abstrakčias formas, primenančias Matta psichologinius “išsigelbėjimus” ir Yves Tanguy haliucinacinius vaizdinius, tačiau jos paveikslų kokybė ir kiekybė skiria juos nuo pokario siurrealizmo.
Moterų menininkių indėlis po II pasaulinio karo pakreipė siurrealizmą nauja linkme, o jų įtaka jaučiama jaunesnės kartos menininkių – nuo Evos Hesse iki Kiki Smith – kūryboje.
