Pirmieji žingsniai
Eilinis Lietuvos paauglys. Pagal socialinę padėtį vidutiniokas, pagal mokslo rezultatus – silpnesnis už vidutinioką, pagal charakterį – flegmatikas intravertas. Turėjo kelis draugus, hobį – konstruoti medinius namelius. Šeimą turėjo, bet šita jam buvo nesvarbi, nors tėvams jis – svarbiausias.
Socialiniai tinklapiai. Pamirškime morališkai pasenusią „one.lt“ – jaunuolis nusprendė, jog laikas užkariauti „veidaknygės“ erdves.
Jis susikuria anketą, padirbėjęs su nuotraukų redagavimo programa, išgertuvių atvaizdą padaro tinkamą savajam profiliui ir kyla į kovą.
Pirmieji į „draugų sąrašą“ gula jo tikrieji draugai – visi trys. Greta patupdomi bendraklasiai ir netgi vaikinas, parduodantis jam medieną nameliams. „Va, kiek jau draugų turiu, – šypsosi mūsų herojus, – netgi dvidešimt tris. Maža!“
Į „draugų sąrašą“ atgula visi iš matymo pažįstami bendramoksliai. Jau septynios dešimtys. Maža. Jaunuolis varto „draugų“ anketas ir ieško patrauklių „draugų draugų“. Juos pavertęs savo „draugais“ jis kyla į išsamią „draugų draugų draugų“ peržiūrą. Ir taip toliau. Kol „draugų sąrašas“ neturi triženklio, o kai kuriais liūdnais atvejais – keturženklio skaičiaus, tol mūsų intravertas (bet komunikacijos gigantas) nenurimsta.
Didysis valymas
Prabunda virtualaus fronto karys. Paėmęs net aštuonis šimtus dvi tvirtoves, ir vėl neria į mūšį už savo svorį „veidaknygėje“. Būtina padaryti valymą, pašalinti iš draugų rato nereikalingus elementus.
Štai simpatiška mergina. Nepažįstama ir, matyt, psichiškai nesveika. Ji turi tik dvidešimt draugų. Turbūt gyvena gūdžioje girioje. Arba yra atstumtoji. „Reikia šalinti!“ – nusprendžia komunikacijos gigantas ir šaltakraujiškai mažina savo „draugų“ skaičių.
Taip pat šalinamos merginos, kurios pasiskelbusios, jog draugauja su kuo nors, yra susižadėjusios, įsipareigojusios. Nenustebkite – paieškojus rastumėme vedusių dvylikamečių mergaičių...
Herojus apskaičiuoja, kiek procentų jo draugų yra merginos ir kiek procentų – vaikinai. Vaikinų net 32 proc. „Per daug. Dar kas įtars, kad aš gėjus“, – nusprendžia jis ir mikliai mažina vaikinų procentą iki 0. Lauk iškrenta trys jo draugai ir vaikinas, parduodantis medieną nameliams. Ak, tiesa, vienas vaikinas ten lieka – jis pats.
Aksesuarai
Mūsų didvyris neria į įvairias programėles ir kitus niekučius. Veidaknygė jam kasdien praneša apie jo dienos meilę, dienos draugę, dienos alkoholinį gėrimą ir net dienos pozą – „Kada nors tai bus aktualu“, – šypsosi komunikacijos gigantas.
Vaikinas rašo komentarus po savo draugių nuotraukomis ir pranešimais. Iš pradžių apsiriboja dvitaškio ir skliaustelio kombinacija – šypsenėle. Kiek įgudęs netgi išlemena „patinka“ arba „gražu“. Štai po vienos merginos nuotraukomis jis parašė daugybę komentarų – po kiekviena iš šimto nuotraukų – tris. „Greit reiks pasiūlyti draugauti“, – šypsosi virtualaus fronto maršalas žvelgdamas į realybėje nematytos merginos atvaizdus.
Juk reikia tų aksesuarų – triženklio draugų sąrašo, draugysčių su galbūt net neegzistuojančiomis merginomis. Tiesiog reikia.
Du viename, arba visai kaip „Nescafe“
Prie kompiuterio jis - komunikacijos galiūnas. Realybėje – nykus, pilkas, niekuo neišsiskiriantis paauglys. Vis dėlto, tai netrukdo retkarčiais sulieti abiejų savo pusių į vieną ir pasipuikuoti prieš tris „realiuosius draugus“: „Kas jūs prieš mane, aš turiu net šešis šimtus keturiasdešimt „Facebook“ draugų, o jūs?“ Kai trejetukas jo paklausia, kiek iš tų šimtų jis pažįstąs, herojus nelaukdamas atkerta: „Visus“.
Nuoširdžiai - nė vieno.
Kontaktų gausos svarba, kaip pasakys komentatoriai
Nuspėju, ką pasakys skaitytojai. „O kas čia bloga turėti daugybę kontaktų?“ Nieko blogo pažinoti daug žmonių. Pažinoti.
Julijus Cezaris, žymusis Romos karvedys, pažinojo visus savo karius, galėjo pasakyti apie jų šeimyninę padėtį ir įvairias problemas. Bet nejaugi didelė dalis jaunų lietuvių – julijai cezariai? Ar gali penkiolikmetė iš Kelmės žinoti daugiau žmonių nei studentų mėgstamas Vilniaus universiteto dėstytojas? „Facebook“ sako, jog gali.
Suprantu žmones, turinčius iki šimto kontaktų. Galbūt tai tikrai daug bendraujantys, viešoje erdvėje aktyvūs piliečiai, kuriems svarbu palaikyti ryšius su masėmis. Tačiau niekaip negaliu suprasti žmonių, kurie „draugo“ vardą suteikia nepažįstamam žmogui. Ar taip nemenkinate savo tikrųjų draugų, gerbiami veidaknygės vartotojai? O gal jums jau tas pats, nes įvairūs socialiniai tinklapiai iškreipė požiūrį į draugystę?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!