- Koks buvo jūsų pirmas „susitikimas“ su biblioteka?
- Kas yra biblioteka, sužinojau pirmoje klasėje – į ją atvedė mano pirmoji mokytoja. Knygų skaitymas vaikystėje buvo vienas maloniausių užsiėmimų. Iš tų dienų išliko įprotis, paėmus knygą į rankas padėti ją tik tada, kai ji jau perskaityta. Skaičiau visur – taip pat ir pasislėpusi po antklode pasišviesdama prožektoriumi. Vaikystės bibliotekoje dirbo nuostabi bibliotekininkė – griežtoka ir reikli (vėluojančius grąžinti knygas pasitikdavusi niūriu žvilgsniu), tačiau visada turinti ką pasiūlyti paskaityti. Nežinau, iš kur maža kaimo bibliotekėlė gaudavo lėšų šiandieniniais terminais kalbant informacijos ištekliams formuoti, tačiau joje buvo puiki vaikų ir paauglių literatūros kolekcija. Taigi savo skaitymo kelio pradžioje „sutikau“ biblioteką, nedaug kuo besiskiriančią nuo dabartinės bibliotekos vizijos – joje buvo daug gerų knygų, o apie kiekvieną iš jų bibliotekininkė kiekvienam, pravėrusiam bibliotekos duris, galėdavo pasakoti kerinčias istorijas, skatinančias skaityti, suprasti, ieškoti ir atrasti savo pasaulius.
- Kodėl apsisprendėte sieti savo karjerą su biblioteka?
- Rinkdamasi savo profesinės veiklos kelią negalvojau, kad jis kada nors atves į biblioteką. Biblioteką vertinau už joje sukauptus išminties ir žinių šaltinius, tačiau jos su savo karjera nesiejau. Pradėjusi studijuoti, pradėjau dirbti. Pirmąja darbo vieta tapo Vilniaus universiteto biblioteka, mane tiesiog pritrenkusi begalinėmis knygų lentynomis ir painiais labirintais. Pirmą dieną pasiklydau... Pradžioje atrodė, kad aš bibliotekoje laikinai – juk studijavau germanistiką. Pamažu biblioteka atsiskleidė visai kitu kampu – staiga pamačiau, kiek įdomios veiklos čia galima atrasti. Apie rotacijos privalumus darbo vietoje nieko nežinojome, tačiau valandėlėmis tarp darbo ir paskaitų mielai pakeisdama skaitykloje dirbusias koleges iš tiesų jaučiausi gerai: kol jos gerdavo kavą, mielai bendraudavau su skaitytojais, tokiu būdu paįvairindama tiesioginį darbą.
- Kai pradėjote dirbti, kokios ateities (bibliotekos) tikėjotės?
- Nedrąsiai svajojome apie naują bibliotekos pastatą. Kokia turėtų būti naujoji biblioteka, sunkokai įsivaizdavome, tačiau labai norėjosi naujų didelių erdvių, šviesių skaityklų, patogių darbo vietų darbuotojams. Apie kompiuterius bibliotekoje tada nesvajojome, jų paprasčiausiai nebuvo.
- Ar labai apsirikote?
- Ir taip, ir ne. Mūsų svajonės turėti naują biblioteką tuoj taps tikrove. Vilniaus universiteto bibliotekos sukakties metais pradėtas statyti Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras praplės ne tik fizines erdves. Tai bus visai kitokia biblioteka – kokybiški įvairių formatų informacijos ištekliai, kompetentingi informacijos specialistai ir laisva, demokratiška atmosfera vienoje vietoje. Visą parą atvira biblioteka, kūrybai ir atradimams įkvepianti informacinė ir fizinė aplinka, salelės poilsiui tarp įtempto darbo skaityklose ar prie kompiuterio ekrano, namų jausmą kurianti jauki ir draugiška bendravimo erdvė, pagaliau „mokykis su mažyliu“ kambariai – tai modernios, šiuolaikinės bibliotekos bruožai. Informacinės technologijos ir kitoks požiūris į vartotoją lėmė didžiulius pokyčius bibliotekų pasaulyje.
- Kokią vietą biblioteka užima šiuolaikinio žmogaus pasaulyje? O informacijos pasaulyje?
- Šiandien kalbame apie „Google“ kartą, kartu su kompiuteriais užaugusius žmones, turinčius kitokius informacijos poreikius ir kitokius jos paieškos įgūdžius nei vyresnės kartos skaitytojai. Bet informacijos vis tiek reikia, reikia studijoms, mokslui, jos daugiau ar mažiau reikia kiekvienam žmogui. Kaip didžiuliame informacijos sraute išvengti triukšmo? Bibliotekos savo prigimtimi yra „tvarkos šalininkės“: knygų sisteminimas ir dalykinimas, elektroninių informacijos šaltinių paieškos sistemos, skaitmeninami senieji dokumentai ir rankraščiai neleidžia vartotojui pasiklysti informacijos sraute, priartina jį prie kokybiškos informacijos, tiksliau kokybišką informaciją priartina prie vartotojo. Šiandien jau niekas nekalba apie visus pasaulio leidinius saugančią biblioteką, šiandieninei bibliotekai svarbu būti tinkle ir tokiu būdu sukurti prieigą prie reikalingos informacijos. Žmonės skaitė ir skaitys, tiesa, dabar dažniau skaitome kompiuterio ar kitos priemonės ekrane. Tačiau juk skaitome. Ir ne taip svarbu kur: ar fizines ribas turinčioje, ar elektroninėje bibliotekoje. Svarbu, kad galime pasirinkti mums įprastas, mūsų gyvenimo būdą ir mūsų poreikius atitinkančias formas.
- Kokios savybės (jei galima taip pasakyti), ypatumai biblioteką padaro „gera“?
- Lankstumas, orientacija į vartotoją, draugiška ir atvira atmosfera, dėmesys žmogui. Nieko naujo nepasakysiu, visi gerai žinome posakį: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Šis posakis tinka ne tik žmogui, jis tinka ir organizacijai.
- Koks yra tobulas bibliotekininkas?
- Nežinau, ar galima kalbėti apie tobulą specialistą arba tobulą organizaciją. Labiau būčiau linkusi kalbėti apie bibliotekininką profesionalą – kompetentingą informacijos specialistą, puikiai žinantį šiuolaikinę informacijos šaltinių pasiūlą, įvaldžiusį modernias informacines technologijas, išmanantį marketingo ir viešųjų ryšių sritis ir visus savo gebėjimus nukreipiantį viena linkme – į klientą.
- Kokį įsivaizduojate tobulos bibliotekos paveikslą? Kaip sekasi jo siekti?
- Socialiai atsakinga, vartotojų laiką taupanti, vartotojus gerbianti ir jų poreikius suprantanti biblioteka. Juk gera ten, kur tavęs laukia, ten, kur tau niekas neprimeta savo nuomonės, tačiau, jeigu nori, tau parodo, kokiu keliu galėtum eiti. Moderni biblioteka – vieta, kurioje nusitrina tradicinės ir stereotipinės nuostatos apie bibliotekas, kurioje žmogus jaučiasi laisvas ir saugus, kurioje bibliotekininkė/as – vartotojo draugas ir kolega, o pats vartotojas aktyviai įsitraukia į bibliotekos gyvenimą.
- Ir pabaigoje, pafantazuokime – kas laukia šiuolaikinės bibliotekos po 10, 20 ar 50 metų?
- Informacinės ir komunikacijos technologijos plėtojasi nepaprastai sparčiai, jų įtaka informacijos įstaigoms atneša staigius ir netikėtus pokyčius. Juk prieš 15-20 metų neįsivaizdavome, kad knygą vartotojai iš lentynos galės pasiimti patys, patys ją išsiduoti ir patys grąžinti, jau nekalbu apie tai, kad prieš nepilnus 20 metų informaciją apie visus Vilniaus universiteto bibliotekos spaudinius buvo galima rasti tik atėjus į biblioteką ir tik katalogo dėžutėse esančiose popierinėse kortelėse. Po 50 metų galbūt nebus kompiuterių, galbūt juos pakeis kokios nors kitos vaizdą, garsą, tekstą atgaminančios priemonės, galbūt visi ar didžioji dalis kada nors parašytų tekstų tilps keliuose superkompiuteriuose. Galbūt tame žaibiškai besikeičiančiame pasaulyje žmogus staiga pajus, kad norisi kažko stabilaus. Juk jau ir šiandien dažnai prakalbstame apie lėtąjį maistą, ekologišką ūkininkavimą, lėtąjį skaitymą, t.y. jau šiandien jaučiame poreikį bent kartais sustoti ir nuoširdžiai mėgautis tuo, ką darome. Galbūt po 50 metų superkompiuterio šešėlyje bibliotekoje žmogus rankose laikys paprastą knygą ir mėgausis ją skaitydamas. Ir supras, kad jis ne vienas.
