Kelis šimtus metų trukęs krikščionių persekiojimas ir kankinimas visgi nenumarino religijos, atvirkščiai: krikščionybė šiandien – populiariausia pasaulio religija, o Bažnyčios galia jaučiama net ir tose šalyse, kur ji atskirta nuo valdžios.
Tikėjimo kaina – mirtis
Krikščionių persekiojimas senovės Romoje skaičiuojamas nuo 64 metais kilusio milžiniško, šešias dienas trukusio Romos gaisro, kurio metu sudegė 10 iš 14 miesto kvartalų.
Daug istorikų teigia, kad tuomet imperiją valdęs imperatorius Neronas pats padegė miestą, norėdamas jį atstatyti ir pelnyti sau dar didesnę šlovę.
Manoma, kad būtent šio persekiojimo metu, apie 67 metus, buvo nužudyti apaštalai Petras ir Paulius. Valdant Neronui, krikščionių kalimas prie kryžiaus, deginimas ir pjudymas šunimis buvo laikomi sportiniais ir pramoginiais renginiais.
Antrojo imperinio krikščionių persekiojimo iniciatorius buvo imperatorius Domicianas (81 m. - 96 m.), kurio įsakymu buvo nukankinta ir nužudyta per 40 tūkst. tikinčiųjų. Krikščionims nepalankūs buvo ir vadinamieji gerieji „Pax Romana“ laikotarpio imperatoriai: Trajanas (98 m. - 117 m.) ir Markas Aurelijus (161 m. - 180 m.).
Trajanas, kuriam valdant Romos teritorija buvo didžiausia per savo gyvavimo laikotarpį, krikščionybę imperijoje paskelbė nelegalia, krikščionys kaltinti juodąja magija ir netgi kanibalizmu. Markas Aurelijus persekiojo krikščionis išleidęs ediktą, prasidedantį tokiais žodžiais: "Dieviškasis Markas įsako siųsti į salas kiekvieną, nešantį savo prietaringą mokymą, kuris drumsčia silpnų žmonių sielas...''.
Buvo ir palaikančiųjų
Tiesa, Bažnyčia ir jos tikintieji nebuvo persekioti nuolat – kiekvienas naujas imperatorius atsinešdavo ir naują požiūrį į šią religiją. Per visą kelių šimtmečių laikotarpį, kai krikščionys buvo daugiau ar mažiau vertinami priešiškai, atsirado ir juos palaikančiųjų valdžioje.
Pavyzdžiui, 222 metais imperatoriumi tapęs Aleksandras Severas panaikino daug šiurkščių įstatymų, nukreiptų prieš krikščionis ir suteikė galimybę jiems praktikuoti religiją.
Krikščionys įgijo teisę turėti privačią nuosavybę ir rinktis garbinti Dievą. Pats imperatorius garbino Jėzų Kristų, bet tik kaip vieną iš daugelio dievų.
Dar Trajanui valdant, Romos provincijos Bitinijos valdytojas Plinijus Jaunesnysis rašė jam laišką, kuriame klausė, ar tikrai krikščionys yra kalti dėl visų jiems metamų kaltinimų. Ar baudžiant krikščionis daryti išimtį tiems, kurie dėl amžiaus dar neatsakingi už savo veiksmus?
Taigi romėnų įstatymai baudė ne už įsitikinimus, o už veiksmus. Kiekvienas krikščionis galėjo būti patrauktas į teismą tuo atveju, jeigu būdavo įrodomas jo atsisakymas dalyvauti imperatoriaus garbinimo ceremonijose.
Patys krikščionys su persekiojimu kovojo plunksna. Bažnyčiai atstovavo rašytojai, vadinami apologetais arba gynėjais. Vienas žymiausių gynėjų – šv. Justinas kankinys, kuris savo raštuose aiškino, kas nėra krikščionybė, kokie krikščioniško gyvenimo pranašumai, parodomas Kristaus mokymo tikrumas, aprašomos krikščionių apeigos.
Nuo mirties bausmės iki Šventojo Rašto sunaikinimo
Visgi neapykanta krikščionybei klestėjo labiau nei tolerancija. Po taikių Aleksandro Severo veiksmų 235 metais imperatorius Maksimianas ėmėsi aktyviai persekioti Bažnyčios vadovus. Valerianas (253–260 m.) stengėsi visiškai išnaikinti krikščionis.
Jo laikais dvasininkija buvo verčiama aukoti pagonių dievams. Atsisakius tą daryti, oficiali Bažnyčios nuosavybė būdavo konfiskuojama, o bendruomenių vadovai ištremiami. Po metų neatsisakiusieji garbinti savo Dievą buvo nuteisiami mirti.
247-aisiais imperatorius Decijus išleidžia ediktą, įsakantį visiems gyventojams aukoti valstybiniams dievams. Atsisakymas aukoti reiškė ilgą kalinimą ir kankinimus, kol kaltinamasis atmes krikščionių tikėjimą arba bus nuteisiamas mirti. Šis laikotarpis ne tik privertė daugelį atsisakyti krikščionybės, bet ir pagimdė daug kankinių.
Paskutinis Romos imperatorius, persekiojęs krikščionis - Diokletianas (284– 305 m.) – buvo sistemingų ir žiauriausių represijų iniciatorius, siekęs sunaikinti visas Šventojo Rašto egzempliorius. Kartu su įsakymu garbinti valstybinius dievus sugriaunamos ir bažnyčios, deginamos krikščionių knygos. Už tikėjimą krikščionys teisiami mirti, surengiamos masinės žudynės, siekiant išgąsdinti tikinčiuosius.
Per mažai dievų?
Oficialus Romos krikščionybės nepriėmimas iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti keistas, turint omenyje, kad kitų religijų dievus jie priimdavo gana greitai ir lengvai, pavyzdžiui, graikų dievus ir deives. Tačiau krikščionybė savo ideologija turėjo esminių skirtumų, kurie lėmė ilgą ir sunkų jos kelią pripažinimo link.
Romos imperijoje buvo leista garbinti tik valdžios pripažintus dievus. Išpažindami tik savo Dievą, krikščionys negarbino imperatorių kaip dievų, o už tai jau buvo baudžiama. Romėnų diduomenė taip pat negalėjo pakęsti, kad krikščionys skelbė visų lygybę prieš Dievą.
Vergas, jų manymu, neprilygo aristokratui. Dėl visų šių aspektų imperatoriams atrodė, kad krikščionybė skaldo imperijos gyventojus ir kelia pavojų taikai.
Pripažinimas – po kelių šimtmečių
Oficialią pabaigą tikinčiųjų kančioms suteikė imperatorius Galerijus, 311 metais paskelbęs Tolerancijos įsaką, kuriame suteikė krikščionims teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą visose imperijos vietose.
Į valdžią atėjus imperatoriui Konstantinui, 313 metais Milano ediktu krikščionybė pripažinta oficialiai, Vakarų Romos gyventojams suteikta visiška tikėjimo ir kulto laisvė (rytuose persekiojimai tęsėsi), o krikščionims buvo grąžinti nusavinti kulto pastatai, bažnyčios turtas. Dar didesnį žingsnį krikščionybės pripažinimo link žengė Teodosijus, 380 metais paskelbęs krikščionybę oficialia Romos religija.
Šiandien pasaulyje yra pusantro milijardo krikščionių - taigi kas ketvirtas šios žemės gyventojas išpažįsta religiją, kuri kadaise buvo vertinama kaip bjauri ir begėdiška.
-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.
Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.