Pagal galiojančius teisės aktus už paslaugas, kurias apmoka ligonių kasos, jokių papildomų mokėjimų negali būti. Pačiam pacientui reikia susimokėti tik tada, kai jis nori tyrimų, kurie diagnozės nustatymui nebūti. Štai čia ir prasideda linksmybės. Mat tyrimo būtinumas arba nebūtinumas – interpretacijų sritis.
Gydytojas įrodinėjo, kad tyrimas reikalingas tik pacientui
Kaip DELFI pasakojo Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, į komitetą kreipėsi žmogus, kuris atėjęs pas gydytoją gavo receptą antibiotikams. Būtų juos ir įsigijęs, jei beeidamas namo nebūtų sutikęs pažįstamo, dirbančio gydytoju. Kai vyriškis pasiskundė savo sveikata, medikas jo ėmė klausinėti apie kraujo tyrimo rezultatus, o išgirdęs, kad antibiotikai buvo skirti be jų, labai nustebo.
Tuomet žmogus grįžo pas savo šeimos gydytoją ir paprašė tokį tyrimą atlikti. Gal visai nereikia antibiotikų? Gydytojas sutiko, tačiau iškart įspėjo, kad už reikės susimokėti pačiam pacientui. Mat gydytojui ir taip aišku, kokį gydymą reikia skirti.
„Tai juk primityvu. Skirti priešuždegiminį gydymą antibiotikais neatlikus tyrimo tikrai nedaro garbės medikui. Taip formuojama nuostata, kad gydytojui neva šio tyrimo nereikia, jo prašo tik pats pacientas. O jei pats prašo, pats turi ir susimokėti. Tačiau pagal visas medicinos normas negalima skirti tokio gydymo, kai nėra tyrimais patvirtinta, kad būtent toks gydymas reikalingas“, - teigė A. Matulas.
Anot parlamentaro, pagal įstatymus mokėti už papildomus tyrimus pacientas privalo tik tuomet, kai pastarųjų rezultatai nepakeistų nei diagnozės, nei gydytojo skirto gydymo, tačiau pacientui būtų ramiau juos atlikus. Bėda ta, kad sveikatos apsaugos sritis – labai jautri. Čia situacijų nesudėliosi į atskirus stalčiukus, todėl pacientas labai dažnai priklauso nuo mediko geranoriškumo bei jo požiūrio į tai, kas būtina, o kas – ne. Kitaip tariant, tyrimo būtinumas arba nebūtinumas kartais tampa interpretacijos klausimu.
„Paskutiniais metais atsiradusią mokėjimų formą, kai žmogus ligoninei ar poliklinikai moka priemokas už įvairias paslaugas ir priemones, galima įvardinti kaip rimtą korupcijos formą“, - įsitikinęs parlamentaras.
A. Matulas apgailestavo, kad žmonės dėl gydymo kokybės skundžiasi ne taip ir dažnai, nors tik jų aktyvumas gali būti svertas, gerinantis situaciją šioje srityje. Deja, žmonės dažnai net nežino, ar gydomi tinkamai, nežino, kokios paslaugos jiems priklauso, pagaliau ar buvo atlikti visi tyrimai ir ar teisėtai už juos reikalauta susimokėti.
Tuo tarpu Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas tikino, kad priemokos yra visiškai legalios, tačiau žmonės, prašomi už tam tikras paslaugas susimokėti, dažnai painioja tai su kyšio reikalavimu.
„Paciento prašoma susimokėti todėl, kad gydymo įstaigos neturi pinigų teikti tam tikras paslaugas arba tuo metu neturi reikiamų medikamentų. Tačiau žmogui nesakoma, kad jis vaistus turi pirkti būtinai. Tiesiog paaiškinama, kad jei žmogus dabar jų pats nenusipirks, jam teks palaukti, kol įstaiga galės jų įsigyti ar gaus“, - teigė medikas.
Medikai kaltina ligonių kasos, pastarosios – medikus
Medikai jau keletą metų garsiai kalba apie tai, kad nustatyti paslaugų įkainiai už paslaugas, kuriuos apmoka ligonių kasos, nepadengia realių kaštų, todėl metų pabaigoje, jei nebūtų priemokų, trūktų lėšų net būtiniausioms reikmėms ir procedūroms. Ligonių kasos savo ruožtu tikina, kad gydymo įstaigos mokamomis paslaugomis piktnaudžiauja.
„Įteisinti mokėjimo atvejai yra tik keli. Pavyzdžiui, pacientai, savo iniciatyva pasirenkantys brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, patys sumoka šių paslaugų, medžiagų, procedūrų faktinių kainų ir nemokamų paslaugų, medžiagų, procedūrų bazinių kainų skirtumą. Jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, šių paslaugų ar procedūrų kainą jie apmoka patys.
Be to, pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymą dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kainų, tam tikros paslaugos yra visada mokamos: pavyzdžiui, kosmetologinės procedūros, kai kurios odontologijos paslaugos, hormoniniai tyrimai, akupunktūra bei manualinė terapija, sveikatos tikrinimas vykstant į užsienį, norint įsigyti ginklą, gauti vairuotojų ir aviatorių mėgėjų pažymėjimus, papildoma individuali ligonio priežiūra ir slauga bei keletas kitų paslaugų“, - teigiama Valstybinės ligonių kasos pranešime.
Gydymo įstaigų vadovai atšauna, kad pačios ligonių kasos labai griežtai vertina jiems pateiktą dokumentaciją ir jei nusprendžia, kad konsultacija ar tyrimas paskirtas nemotyvuotai, už paslaugą nemoka.
Šioje abipusių kaltinimų virtinėje nukenčia, aišku, pacientas. Medikai apsidrausdami būtent jam neskiria vieno ar kito tyrimo arba paprašo už jį primokėti. Kainos įvairiose poliklinikose svyruoja. Pavyzdžiui, dėl kelio sąnario skausmo seniai kenčiančiai vilnietei poliklinikos traumatologė rekomendavo atlikti magnetinio rezonanso tyrimą. Mat nuotrauka skausmo priežasties neparodė. Iš karto buvo pasakyta tyrimo kaina – apie 200 litų.
Panaršius po įvairių Lietuvos poliklinikų interneto puslapius, galima rasti plačią šios procedūros kainų įvairovę. Vienur skelbiama, kad šis tyrimas mokamas tik tuomet, jei pacientas jį nori atlikti skubos tvarka arba savo iniciatyva (neturėdamas gydytojo siuntimo). Nurodoma kaina – 290 litų. Kitur vieno sąnario magnetinio rezonanso tyrimas svyruoja nuo 350 iki 175 litų poliklinikoje neužsiregistravusiems pacientams ir nuo 280 iki 175 litų – jai priklausantiems. Privačiose įstaigose šio tyrimo kaina gali siekti per 500 litų.
Ligonių kasos skelbia, kad už nedidelės apimties magnetinio rezonanso tomografiją apmoka nuo 235 iki 300 litų. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu šis tyrimas nėra priskirtas prie mokamų paslaugų. Dar daugiau – pernai dabartinis sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys minėtą įsakymą papildė nuostata, kad mokamus kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimus bei kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso angiografijos procedūras sveikatos priežiūros įstaiga gali atlikti tik užtikrinusi, kad šias paslaugas, teikiamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, nustatytą dieną gautų visi į jų laukimo eilę užregistruoti pacientai.
