Faktai
Daugelis valstiečių nebuvo tokie turtingi, kad turėtų vonią. Jie prausdavosi didelėje statinėje be viršaus. Tiesa, kad į ją pripiltų vandens iš šulinio, prireikdavo nemažai laiko ir energijos. Dėl šios priežasties žmonės retai kada mirkdavo statinėse, iki viršaus pripildytose vandens. Tačiau švariai nusiprausti galima ir mažesniame vandens kiekyje, jei tik naudojamasi kempine ir muilu.
Nėra įrodymų, kad valstiečių šeimos paeiliui maudydavosi tame pačiame vandenyje, tačiau tikėtina, kad kartais taip darydavo, nes kaskart keisti vandenį buvo nelengvas darbas. Tačiau jei žmonės nuo galvos iki kojų prausdavosi dėl to, kad laukė kokia nors šventė, vargu ar jie tai darė purviname vandenyje. Priešingai, nei dažnai manoma, viduramžių žmonės pakankamai gerai suprato higienos svarbą ir tikriausiai nenerdavo į purviną vandenį, kad „taptų švarūs“.
Turtingesni žmonės, kurie galėjo sau leisti įsigyti vonią, turėjo ir tarnų, kurie į ją prileistų švaraus vandens. Tad jiems tikrai nebuvo jokio reikalo maudytis murziname vandenyje.
Vaikų priežiūrai visada, nuo pat senų senovės, buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Niekas nemesdavo kūdikio į kubilą su švariu ar purvinu vandeniu, o maudydavo mažesniame inde, pavyzdžiui, dubenyje. Sunku patikėti, kad tėvams būtų buvę sunku iš šulinio pasemti kibirėlį švaraus vandens ir jį pašildyti ant krosnies ar katiliuke. Nėra žinoma apie kūdikius, kurie būtų „išpilti“ kartu su purvinu vandeniu.
Posakis „Neišpilkite kūdikio kartu su purvinu vandeniu“ yra vokiškos kilmės ir pirmą kartą paminėtas XV a. Thomo Murnerio satyroje „Narrenbeschworung“.
