Užsienyje dirbusios moterys už darbą susilaukdavo padėkų
„Nors Norvegijoje dirbau darbą, kuris yra kur kas žemesnio statuso nei mano profesija Lietuvoje, nejaučiau jokio diskomforto. Pastebėjau, kad kuo sunkesnį fizinį darbą dirba žmogus, tuo jis labiau gerbiamas tų žmonių, kurie jo paslaugomis naudojasi. Mat norvegai supranta, kad šis žmogus išlaisvina juos nuo būtinybės visa tai padaryti patiems“, - tikino tris mėnesius Norvegijoje viešbučių sektoriuje dirbusi Asta. Moteris prisipažino didelių pinigų ten neužsidirbusi, tačiau ir nesijautė persidirbanti. Be to, pagyveno apsupta tokios geranoriškumo aplinkos, kokios Lietuvoje tektų labai paieškoti.
Kitą DELFI pašnekovę, Anglijoje praleidusią net trejus metus, labiausiai pribloškė tai, kad net ir „juodą“ darbą už minimalų atlyginimą dirbantis žmogus šioje šalyje gali gyventi negalvodamas, ar užteks pinigų duonai. „Tai su niekuo nepalyginamas jausmas. Tiesiog tu jautiesi žmogumi, ką bedirbtum“, - tikino Rūta.
Uždarbiauti ji išvyko, kai firma, kurioje dirbo Lietuvoje, bankrutavo, o įsipareigojimus bankui teko dengti kitu kreditu. Išvykusi skinti uogų, ji galiausiai atsidūrė šeimos viešbutuke, kuriame išmoko anglų kalbos, perprato britų gyvenimo būdą ir ryžosi pretenduoti į profesionalių gebėjimų reikalaujantį darbą reklamos gamybos firmoje. Jai pavyko. Moteris prisipažino, kad jai visgi nusibodo dirbti jokios kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, kitaip tariant, ji pasigedo savirealizacijos.
Nesukame galvos, kas visas gėrybes mums sukūrė
Anot psichologės Laimos Bulotaitės, darbų skirstymas į prestižinius ir neprestižinius egzistavo visada, tačiau vertinimo kriterijai gali skirtis. Mat svarbu, kokia socialinė grupė vertina vieną ar kitą darbą.
„Pavyzdžiui, aš dirbu universitete ir manau, kad daugeliui žmonių toks darbas neatrodo prestižiškas, nes už jį moka mažai. Tačiau jei mano darbą vertins mokslininkas, jis prestižą suvoks ne kaip gerą atlyginimą, bet kaip kūrybinę laisvę, galimybę pasireikšti ir pan. Visgi dažniausiai neprestižiniu laikomas darbas, kuriame nereikia ypatingo išsilavinimo, gebėjimų, kitaip tariant, jį gali atlikti bet kas. Prestižiniam darbui reikia ne tik išsilavinimo, bet ir tam tikrų asmenybės savybių. Pinigai svarbūs ne visada. Pavyzdžiui, jei pasakysite, kad dirbate Harvardo universitete, iš karto būsite priskirtas prestižinio darbo atstovams, nors atlyginimai universitete iš tiesų yra vidutiniai“, - teigė pašnekovė.
Psichologės teigimu, nuostata, kad egzistuoja neprestižiniai darbai, susiformavo pirmiausiai todėl, kad mes apskritai neturime pagarbos darbui, kuri turėtų būti ugdoma jau mokykloje. Vaikams turėtų būti aiškinama, kad ir valytojos darbas yra labai svarbus ir vertas pagarbos, net jei jis ne prestižinis.
„Pavyzdžiui, jei žiemą kažkas nenuvalys gatvių, mes negalėsime nuvykti į savo prestižinį darbą. Viskas sugrius. Jei kažkas neiškeps duonos, mes tiesiog jos neturėsime. Mes negerbiame paprasto darbo dar ir todėl, kad dažnai nieko apie jį nežinome. Esame dideli vartotojai, bet nesukame galvos, kas tuos visus produktus mums sukūrė. Užsienyje tokios karjeros pamokos, kuriose kalbama apie bet kokį darbą, mokyklose vyksta. Mes apie tokius paprastus dalykus kalbame mažai. Sovietmečiu lazda buvo perlenkta į kitą pusę, kita vertus, aš iki šiol atsimenu, kaip mes eidavome į gamyklas. Nors niekada neplanavau tapti darbininke, ten aš supratau, kad tai labai sunkus darbas, kuris vertas pagarbos“, - tikino pašnekovė.
Anot L. Bulotaitės, išvykusieji dirbti svetur iš tiesų gali pajusti, kad jie yra gerbiami, nors dirba darbą, kuriam nereikia jokių specifinių įgūdžių, tik sveikatos.
„Kita vertus, kai tokio darbo griebiasi žmogus su aukštuoju išsilavinimu, aš pateisinu tik tada, jeigu tai gyvybiškai būtina. Deja, dauguma išvyksta ne todėl, kad čia badavo, o kad nori daugiau pinigų. Žinoma, kiekvienas žmogus renkasi, kas jam svarbiau. Visgi jeigu jis dirba tik dėl papildomų pinigų, turėtų pagalvoti, kiek gražaus savo laiko išeikvoja. 10 metų tu praleisi kaupdamas pinigus, bet visiškai netobulėsi kaip asmenybė ir darysi žalą tolimesnei savo karjerai. Žinau moterį, kuri kažkada išvyko ieškoti laimės į Ameriką, kur daug metų dirbo indų plovėja. Šiandien ji norėtų grįžti, bet jai gėda, nes visi klaus, ką ji ten veikė. Beje, turtų ji nesusikrovė“, - sakė psichologė.
Lietuvoje slaugės keičia sauskelnes senukams už 50 kartų mažesnį atlygį
Konsultuojančios dėl darbo užsienyje bendrovės „Baltic Union“ komercijos direktoriaus Jono Lukausko teigimu, užsienyje siūlomas nekvalifikuotas darbas juodu nevadintinas.
„Juodi darbai – tai šiukšlių išvežimas ar perdirbimas, srutų valymas. Tokių pasiūlymų mes ir negauname. Tuo tarpu slaugės darbo juodu nepavadinsi. Pažiūrėkite, kaip veržiasi dirbti slaugėmis į Ameriką prižiūrėti senukų. Teko girdėti atvejį, kai išvažiavusi moteris po kelių metų grįžusi nupirko butą ir sau, ir vaikams. Anglijoje šis darbas taip pat visai gerai apmokamas. Jei žmogus suvokia, kur jis važiuoja ir ką jam teks daryti, jis jaučiasi normaliai. Kiti vadinamieji juodadarbiai, pakuojantys vaisius, gyvena netoli Londono esančiame kurortiniame miestelyje, kuriame labai gražu, šalia – jūra“, - teigė pašnekovas.
Anot jo, tikrai juodų darbų dirbti važiuoja rumunai, turkai ir pan. Pavyzdžiui, Kipre žemės ūkyje yra darbų, už kuriuos per mėnesį moka vos 350 eurų. Jau ir rumunai pradeda nenorėti dirbti už tokius pinigus, todėl darbdaviai vežasi darbininkus iš Tuniso, Maroko ir kitų Afrikos šalių.
J. Lukauskas sutinka, kad susiskirstymas į socialinius sluoksnius egzistuoja ir Anglijoje, vieni sluoksniai su kitais nebendrauja, tačiau ir nežemina. Dar geresnė padėtis Kipre, į kurį dirbti kambarinėmis dažniausiai važiuoja pagyvenusios moterys, o pagyvenęs žmogus čia labai gerbiamas. Be to, dauguma viešbučių vadybininkų laikosi nuostatos, kad jei kambarinė bus nelaiminga, nepatenkinta, ji prasčiau dirbs, o tai sukels klientų nepasitenkinimą.
„Užsienyje nėra taip skirstoma – juodas darbas ir ne juodas darbas. Tik mes piktinamės, kad lietuviai išvyksta senukams pampersų keisti ir užpakalių valyti. Juk Lietuvoje slaugės daro lygiai tą patį, tik už šį darbą gauna 50 kartų mažesnį atlygį. Tuo tarpu užsienyje žmogus net įsigyja automobilį, kuriuo važinėja į darbą, visai kitaip pasijunta.
Norvegijoje degalinėje dirbantis vaikinas, kurio darbas – valyti ir dirbti prie kavos aparato, gauna 8 tūkst. litų. Taigi kas jis – juodadarbis pasiuntinukas ar su mūsų valdžios atstovų alga gyvenantis žmogus? Žinoma, pragyvenimas ten brangesnis, bet, patikėkite, jam tikrai daug lieka. Pavyzdžiui, studentai, išvykę į Norvegiją langų valyti (norvegai langus valosi bent du kartus per mėnesį), po metų grįžta užsidirbę mokslui. Atmetus visas išlaidas, jei žmogus pernelyg nepramogauja, per mėnesį lieka apie 3 tūkst. litų“, - tikino pašnekovas.
Paklaustas, kodėl visų šių darbų svetur nedirba vietiniai gyventojai, įdarbinimo agentūros atstovas neslėpė, kad darbdaviams naudingiau samdyti emigrantus, kurie dirba už minimalų atlyginimą (Anglijoje – apie 5,9 svaro už valandą). Vietiniams tenka mokėti didesnį atlyginimą, nes kitaip jų neprisišauksi.
Pasirinkus prestižinę profesiją, darbą susirasti sunkiausia
Šių metų duomenimis, abiturientai daugiausiai rinkosi ekonomistų, finansų specialistų, teisininkų ir psichologų profesijas. Krizė moksleivių pasirinkimų nekoregavo – šios profesijos populiariausios jau keletą metų. Taip pat padidėjo susidomėjimas biomedicinos mokslais, tačiau šiek tiek smuko technologijos mokslų populiarumas. Kaip bebūtų keista, daug norinčiųjų buvo studijuoti menus – vietų į šias profesijas ne daug, todėl dėl jų vyko nemažos grumtynės.
Šių metų žurnalo „Valstybė“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikto apklausos duomenimis, dauguma lietuvių mano, kad perspektyviausios profesijos – gydytojo, teisininko ir IT specialisto. Atsakydami į klausimą „Kokia profesija, Jūsų nuomone, šiandien yra perspektyviausia“, 13 proc. minėjo mediko, 12,5 proc. – teisininko, 9,4 proc. – IT specialisto, 6,8 proc. - ekonomisto, 5,3 proc. – vadybininko profesijas. Respondentų paminėtų profesijų apačioje atsidūrė kirpėjo, žurnalisto ir tarptautinių santykių specialisto profesijos – jas įvardijo po 0,5 proc. respondentų.
Nepaisant žmonių nuostatų, Lietuvoje karaliauja darbininkiškos profesijos – savo rankomis duonai Lietuvoje užsidirba daugiau nei pusė darbingų žmonių. Kita vertus, nuostatos būtinai šturmuoti mokslo aukštumas šiame segmente sukūrė pasiūlos ir paklausos disproporcijas, todėl darbininkiškų profesijų atstovų per paskutinius kelis metus dar iki krizės didėjo. Antroje vietoje atsidūrė aptarnavimo sfera ir prekybos darbuotojai.
Darbo biržos duomenimis, šiemet geriausiai rinktis pardavėjo arba barmeno, suvirintojo, pardavimo vadybininko, sunkvežimių vairuotojo, mėsininko profesiją. Tarp specialistų geresne įsidarbinimo galimybes turi gydytojai, anglų kalbos mokytojai, draudimo agentai, pardavimo vadybininkai, šildymo arba kondicionavimo sistemų inžinieriai.
Nepaklausių profesijų sąrašas kur kas platesnis. Tarp jų patenka teisininkai, ekonomistai, filologai ir vertėjai, socialiniai pedagogai, pradinių klasių mokytojai, darželių auklėtojos, bibliotekininkai bei daugelis kitų.
