Ir antra pusė su kartėliu suvokia, kad jam būti kartu nebūtinai yra šventė. Ir posakis „mums reikia dažniau praleisti laiką dviese“ galioja tik iki tam tikros ribos. Panašu, kad dėl nežinomų priežasčių kartais mus traukia pabūti atskirai. Ar tai reiškia nemeilę?
Tai reiškia ką kita - nepriklausomybę. O reikalavimas visą laiką būti kartu dažnai reiškia priklausomybę. Su meile arba be meilės. Juk priklausydami nuo kito žmogaus, mes galime jo nekęsti. Arba negerbti. Ir dažnai - netoleruoti jo laisvės. O mylėti... Na, kiek kartų mes apie tą meilę kalbame, bet vis tenka pakartoti: tikroje meilėje reikia labai rizikuoti. Ir rizika čia tokia - paleisti žmogų į laisvę.
Jeigu jūs įdėmiai perskaitysite vaikiškas istorijas apie Pūkuotuką, Ežiuką rūke arba Mumius Trolius, tai atrasite seną tiesą - jose labai gerbiama asmens teisė būti vienam. Taip, ne visi šių knygučių personažai nuolat vaikšto apsikabinę arba linksmai kvatoja nuo juokelių draugų būryje. Kartais vienas iš jų mėgsta tiesiog paspoksoti į žvaigždėtą dangų, pasėdėti tyloje prie jūros arba pavaikščioti nežinomais miško takais, kuriant eiles ir daineles.
Ir tai nereiškia, kad herojus tuo metu siunčia visus aplinkinius velniop, jų negerbia ar nemyli. Atvirkščiai. Visas tos vienatvės žavesys ir yra netikėtas susitikimas.
Anksčiau ar vėliau jie susitinka. Ir tas susitikimas atneša daug džiaugsmo.
Kaip atrodytų mūsų santykiai, jei mes, mylėdami vienas kitą, atimtumėte iš kito šią teisę į džiaugsmingą susitikimą?
"Kur tu eini? Aš su tavimi".
"Kada tu grįši? Būtinai susiskambinam“.
„Gal niekur neik - eime kartu“.
Atkreipkite dėmesį: visame tame jaučiasi prižiūrėtojo ir kalinio santykiai, kurie kyla iš nesaugumo ir nepasitikėjimo.
Taip ir yra. Toks reikalavimas „būkime kartu“ iš tiesų reiškia ne tiek meilę, kiek baimę. Ši baimė, žinoma, gali turėti pagrindo, pavyzdžiui, sutuoktinis, priklausomas nuo kazino ar alkoholio, gali prasilošti ar vėl pradėti gerti. Buvęs neištikimas, jis gali vėl grįžti pas savo seną meilę ar susirasti naują. Linkęs prarasti laiko ribas su draugais, jis gali vėl netyčia sutikti seną draugą ir dingti visai nakčiai.
Norisi garantijos, kad jis bus pririštas prie tavęs, ir tam tenka kažką daryti. Ir čia prasideda kontrolė, kurios švelni forma - žaidimas kaltės jausmu: “Tai tu nori pabūti vienas? Na, ką gi... Tavo reikalas. Aš tau rūpiu mažiausiai“.
Visa tai kartais suveikia, ir sutuoktinis sutinka būti su mumis. Tam, kad nesijaustų kaltas ir tam, kad mes jo nekontroliuotumėme. Tačiau pripažinkime, juk tuomet iš mūsų santykių išnyksta netikėto susitikimo džiaugsmas.
Jūs galite paklausti: apie kokį netikėtą susitikimą galima kalbėti, jei mes gyvename kartu po vienu stogu ne vienus metus? Jei mus riša vaikai, ūkis, paskola, bendri draugai ir netgi pomėgiai? Argi nenatūralu, kad mes suaugame į vieną organizmą, kad tampame vienas kitam tokiais artimais ir savais, kai mūsų ranka, koja ar nosis?
Ir aš jums atsakysiu: taip, tai natūralu. Tačiau tuomet mes imame tikėtis vienas iš kito automatinio mūsų valios pildymo. Ir neklusnumą suvokiame kaip maištą: “Mano ranka manęs neklauso“, „Mano koja manęs neklauso“, „Mano nosis lyg ne sava“. Mes imame suvokti svetimą valią kaip problemą ir skubame ją išspręsti.
Tada kitas asmuo tampa mums ne partneriu, o kūno dalimi, t.y. kažkuo, kas yra mažiau, nei mes. Kaliniu, kurį mes prižiūrime. Galbūt jam tai patinka. Tačiau anksčiau ar vėliau jis sukyla: „Aš esu atskiras žmogus su savo pomėgiais!“
Vietoj džiaugsmo prasideda kova. Todėl, norint išsaugoti meilę, kartais tenka sugrįžti į santykių pradžią. Kuomet taip dar nebuvo. Ir meilę tuomet pakurstydavo netikėti susitikimai. Jie buvo dovana. Juose nebūdavo jokios garantijos. Ir juose būdavo laisvė grįžti atgal.
Pažiūrėti į savo sutuoktinį ar draugą kaip į svetimą, bet mielą svečią - štai ko mums reikia. Suprasti, kad jis gyvena su mumis, o galėtų ir negyventi. Kad jis mylisi su mumis, o galėtų nesimylėti. Kad jis valgo su mumis, o galėtų ir atskirai. Jis ne tik nėra kūno dalis. Jis netgi nėra mūsų brolis, sesuo, mama, tėtis ar vaikas, kurie susiję su mumis krauju. Jis yra tas, kuris LAISVA VALIA sutiko būti su mumis, nes kartu buvo geriau. Mes džiaugėmės kartu, tačiau mes visuomet liksime svečiai vienas kitam.
Pagalvokime, kaip mes jaučiamės, jei svečias užsibūna. Pamenate tą nejaukų jausmą ir mintį: „Tu puikus žmogus, tačiau užsibuvai pas mus“? Kad to neįvyktų su artimu draugu ar sutuoktiniu, mums tenka įjungti stiprų savo laisvės jausmo narkotizatorių: „Jis - mano dalis“. Tačiau tai neišvengiamai veda į lūkesčius ir nusivylimus: “O kadangi tu - mano dalis, tai savo laisvės neturi“. Todėl dabar tenka surizikuoti ir išjungti narkotizatorių: “Ne, tu nesi mano dalis. Tu gali eiti, nes esi kitoks, ir tuo įdomus.“
Mes nekalbame apie tai, kad teisė pabūti vienam žmogui, perkrautam vaikais ir giminaičiais namuose, klientais darbe - šventa teisė. Mylintys žmonės gali nutolti, jei labai ilgai ir dažnai bus atskirai, tai tiesa. Vyro meilužės gali apvogti santuoką, tai irgi tiesa. Tačiau trumpalaikiai pabuvimai atskirai tiesiog būtini, kad santuokoje išliktų svetingumo ir džiaugsmo jausmas.
Labai gera pasaka apie Paršelį, kuris laksto po laukymę ir šnarina rudeninius lapus. Jį pamato Kiškis ir jie ima šnarinti lapus kartu. Po to Kiškis kviečiasi Paršelį vakaroti ir dingsta. Tačiau Paršelis susirenka lapų krūvą, atsisėda ant jos ir ima galvoti. Jis galvoja: “Kokia čia vakaronė su Kiškiu? Su Kiškiu smagu palakstyti, pašnarinti lapus, o vakaroti, vakaroti geriausia vienam. Sėdėti ir žiūrėti, kaip įsižiebia žvaigždės“.
