"Jei sėdėtumėte prieš mane ir žiūrėtumėte, kaip rašau, tikriausiai paklaustumėte, kodėl rašau ne Šv.Kalėdų, o šv.Kalėdų. Suskubčiau jums atsakyti, kad nematau prasmės rašyti šio žodžio iš didžiosios raidės, nes visas Kalėdų šventumas šiomis dienomis tapo nuėjimas į bažnyčią...
Nesuprantu, kaip žmonės geba taip nuoširdžiai meluoti, sakydami, jog Kalėdos – ypatingas metas ir panašiai. Taip, jis ypatingas, jei ypatingumu galime laikyti kasmet skambančias tas pačias dainas, seniai atsibodusius ritualus, tokius kaip : susėdimas už stalo Kūčių vakarą, kalėdaičių laužymas... Nesakau, kad juose yra kažkas blogo, anaiptol, tai pati geriausia, tyriausia šių švenčių dalis, bet tai ir verčia susimąstyti apie tai, ar iš tikrųjų tai yra svarbiausia?
Atrodo, kad šių švenčių tyrumas ir šventumas, lyg dūmas pro kaminą, iškeliavo anapilin. Galbūt ten žmonės dar pamena, kaip turi atrodyti tikros Kalėdos?“
Tai ištrauka iš mano rašinio, rašyto prieš porą metų. Dabar mano mąstymas apsivertė aukštyn kojom. Įdomu, kodėl? Todėl, kad supratau, jog Kalėdų laikotarpiu gali pildytis stebuklai...
Eilinė diena mokykloje. Eilinį kartą žiūriu į man seniai patinkantį bendraklasį, virpu nuo jo pažiūrėjimo į mane, nuo prisilietimo, tiesiog virpu būdama šalia jo. Tiesiog degte degu meile jam. Nebijau šio žodžio, nes puikiai atskiriu susižavėjimą nuo meilės. Teko kartą nusvilti taip, jog supratau, kas yra kas. Kaip ir minėjau, žiūriu į Jį. Kaip norisi ateiti ir pasakyti, ką jaučiu, kas dedasi mano širdyje...
Bet bijau, bijau, kad išdrįsusi prabilti apie savo jausmus, būsiu nesuprasta ir liksiu viena... Dabar švenčių laikotarpis, tad nesinorėtų, jog tai sugadintų šventes. Ilgai dvejojau mintyse, ar eiti, pasakyti, ką jaučiu ir tikėtis geriausio, ar tylėti... Išdrįsau. Tiksliai nepamenu, kaip tą akimirką jaučiausi, tik žinau viena: grįžusi namo kritau į lovą ir pradėjau verkti.
Verkiau itin stipriai, nepamenu, kada buvau taip verkusi. Verkiau ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo, kad nepabūgau. Tai, ką išgirdau, mane pribloškė. Sužinojau, kad jis man jaučia lygiai tą patį, ką aš jam...
Skrajojau, svajojau, nėriausi iš kailio, norėjau visiems, visiems papasakoti, kas atsitiko...
Kalėdų diena. Sėdžiu prie lango, žiūriu į tolį, stebiu žmones... Mąstau, kad įvyko tai, kuo netikėjau. Įvyko stebuklas. Niekada jais netikėjau, maniau, kad tai pasakos vaikams, o juk aš jau ne vaikas, man net penkiolika metų sakiau sau... Supratau, kaip stipriai klydau...
Tai buvo pati geriausia Kalėdų dovana. Supratimas, kad stebuklai pildosi, leido kitaip pažvelgti į Kalėdas, atrasti jose gėrio, grožio. Supratau, kad svarbiausia tai, kas vyksta tavo širdyje, ar priimi Kalėdas į savo širdį, ar ne ir visai nesvarbu, į ką jos supakuotos. Juk vaikas, rinkdamasis saldainį, nežiūri į popierėlį, o žiūri į tai, iš ko jis pagamintas.
Linkiu visiems retsykiais pamąstyti kaip vaikams ir įsileisti Šv.Kalėdas į savo širdį, aš jas įsileidau.
Lina G.
