Dvidešimt darnios santuokos metų Gitaną ir Gediminą, šiuo metu Norvegijoje, Trondheimo mokslo ir technologijos universitete, dėstantį šokio teoriją ir estetiką, išmokė taip sudėlioti prioritetus, kad gyvenimo prasmė nepasimestų buityje.
Šokių partneriai tapo pora
Vienuolikmečių Gitanos ir Gedimino pažintis prasidėjo ant sportinių šokių parketo. Perspektyvi pora Lietuvos čempionatuose pelnė prizines vietas, buvo priimta į Kauno sportinių šokių klubą „Sūkurys“, vadovaujamą Jūratės ir Česlovo Norvaišų. Dešimt metų, kartu praleistų šokant, sujungė Gitanos ir Gedimino širdis – baigę vidurinę mokyklą jie susituokė.
Tolesnes studijas Vytauto Didžiojo universitete (Gitana pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau – teologiją, Gediminas įstojo į matematikos specialybę, paskui perėjo į Teologijos fakultetą, vėliau susidomėjo filosofija) reikėjo derinti su tėvų pareigomis – vienas po kito gimė trys vaikai. Pora neužmiršo ir šokių, su draugais įkūrė klubą, tačiau greitai suprato, kad reikia rinktis.
„Galėjome vaikus palikti seneliams, bet norėjome patys juos auginti. Išsiskyrėme iš bendraamžių rimtu požiūriu į šeimą“, – šypsosi Gitana.
„Kiekvieną savaitgalį praleisdavome klube, į konkursus veždavomės vaikus ir tai vargino, draskė šeimą“, – priduria Gediminas. Jie abu nusprendė atsisakyti trenerių darbo dėl šeimos.
Tango filosofija – ir gyvenime
Gitana ir Gediminas Karobliai šokių mėgėjams žinomi ir kaip argentinietiškojo tango pradininkai Kaune. Gediminas gilinosi ir į šokio teoriją, parašė disertaciją „Šokio filosofija“, apsigynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį.
„Tarp tango šokėjų turi būti absoliutus savitarpio supratimas, atsivėrimas ir pasitikėjimas. Taip gimsta ir gilesni jausmai, bet nebūtinai turi jausti simpatiją savo partneriui. Gali šokti ir su tokiu, kuris tau nepatinka, tereikia... užsimerkti ir įsivaizduoti, kad tango sūkuryje svaigsti su menamu mylimuoju.
Tango šokyje labai stiprūs vyro ir moters vaidmenų skirtumai: tiek vienas, tiek kitas vienodai dominuoja ir yra svarbūs. Tango filosofiją galima perkelti į vyro ir žmonos tarpusavio santykius. Mes šeimoje mėgaujamės vyriškumu ir moteriškumu, tai praturtina poros santykius“, – sako Gitana, apgailestaudama, kad tango, kaip didmiesčio šokis, sunkiai prigijo Kaune. Tačiau šokėjai neatsisako planų ateityje puoselėti tango kultūrą, nes šokių įgūdžiai niekur nedingsta, išlieka visą gyvenimą.
Gerbia vienas kito privatumą
Dabar šeima gyvena nuosavame name. Vaikų kambarys yra bendroje namo palėpės erdvėje, kurioje kiekvienas turi savo kampelį, įrengtą pagal skirtingus skonius. Tad vaikų teritorija spalvinga: violetinė, tamsiai mėlyna su žvaigždėmis, rožinė, žalia... Tik jauniausioji Izabelė miega kartu su tėvais, nes jai dar reikia mamytės pienuko.
Nors ir bendroje erdvėje, vaikai labai saugo savo privatumą. Pavyzdžiui, Adelė, pasikabino užuolaidėlę ir norint pas ją „užeiti“, reikia pasibelsti.
„Labai juokinga, nes neaišku, kur belsti. Ji turi ir seifą, kurį gavo iš Kalėdų Senelio. Šią dovaną išrinko vyras. Pagalvojau, kad keistas daiktas, ypač mergaitei, bet dukros charakteris labai panašus į tėvo, todėl turėtų jai patikti. Iš tiesų, tai buvo „topinė“ dovana! Dabar Adelė laiko jame dokumentus ir dar, pavyzdžiui, dezodorantą, kurį pagriebusi vyresnioji Justina dažnai išpurškia“, – juokiasi mama.
Kiekvienas vaikas atsakingas už tvarką savo teritorijoje. Vyresnieji visuomet padeda mažiesiems. Mama nesikiša į jų tvarką.
„Lygiai kaip ir vaikai netvarko mūsų miegamojo, nes tai mano ir tėvelio kambarys. Reikia turėti galimybę pabūti vienam, nes jeigu visą laiką virsi bendrame katile, gali ir išprotėti. Vienu metu namuose nebuvo nė vienų durų, išskyrus tualeto. Kai norėdavosi paverkti, užsidarydavau ten, bet ilgai negalėdavau pabūti, nes tuoj eilė išsirikiuodavo...“ – šypsosi Gitana.
Virtuvę ir bendrą gyvenamąjį kambarį vaikai turi tvarkyti kartu. Jie sudaro grafikus ir sąrašus, kas, ką ir kaip tvarkys. Tačiau vaikai tiek daug dėmesio ir laiko skiria planui, kad jį įgyvendinti nebelieka kam...
Magdelena tvarko koridorių, grindų plauti nereikia, tik sudėti į lentynas batus (o jų daugybė!). Už tvarką didžiajame kambaryje atsako Džiugas arba Adelė. Džiugui patikėtas tvarkyti ir kiemas – rudenį reikia nušluoti lapus, žiemą nukasti sniegą, į gatvę išstumti šiukšlių konteinerį.
„Miltų maišais neperkame“
Tvarka virtuvėje patikėta vyriausiai Justinai, nes ji sąžiningai sudeda į spinteles indaplovėje išplautus indus. Apskritai, pasak mamos, ji orientuojasi virtuvėje, mėgsta gaminti saldumynus. Justina palepina jaunesniuosius vaikus sausainiais, pyragais, suplaka kokteilius.
Gitana sako, kad ji pati nėra kulinarė, nors moka ir skaniai gaminti. Tėtį šeima stengiasi atleisti nuo maisto gamybos, nes kartais jis taip „originaliai“ sugalvoja, kad nežinia, ką su tuo patiekalu daryti.
„Kaime nusiperkame visą kiaulę, žinome, kur skaniai rūko lašinius. Lašinių paltis pakabinę laikome virtuvėje. Miltų maišais neperkame, nes jų nedaug naudojame, labiau mėgstame makaronus.
Kartais užsuku ir į gurmanišką parduotuvėlę norėdama nusipirkti kokybiškesnio aliejaus ar prieskonių. Nors buvo toks metas, kai laikėme vištas ir laukdavome, kol kiaušinį padės – bus pusryčiai. Gediminas buvo pasinėręs į mokslus, laiko ir energijos pinigams uždirbti neužteko. Bet dėl to neliūdėjome, vietoj saldainių vaikai valgydavo tarkuotas morkas su cukrumi, pusryčiams košę ir buvo sveiki. Daržovių neauginu, nemoku, nemėgstu kišti rankų į žemę. Man apskritai buitis nerūpi, nes giliai širdyje esu šokėja. Tačiau kai kurie darbai patinka – pati dariau remontą, dažiau sienas, derinau spalvas, parinkau keraminių plytelių dekorą, virtuvinę spintelę atnaujinau „autorine“ technika. Namuose atsirado ir kelios kambarinės gėlės – susižavėjau orchidėjomis. Tai tik dėl to, kad vazonėlyje beveik nėra žemių, jos auga plaušuose“, – juokiasi Gitana.
Ji dievina ir mezgimą. Kartais tiesiog mezga net nežinodama ką, paskui išardo. Patinka Gitanai ir drabužius modeliuoti. Vien karnavalinių kostiumų penkiems vaikams per Naujuosius kiek reikia pasiūti: vienas bitė, kitas elnias, trečias viščiukas ir t. t. Ir sumodeliuoja tokius, kad kiti klausia, ar iš Muzikinio teatro išnuomojo? Teko vaikams ir tautinius drabužius siūti.
Buities darbų aritmetika
„Nesu iš tų moterų, kurios savo laiką aukoja buities darbams, – prisipažįsta gausios šeimos mama. – Be to, įsigijome buitinę techniką, kuri taupo ir laiką, ir energiją. Nesuku galvos dėl neišplautos lėkštės, mieliau paskaitau knygą, pabendrauju su vaikais. Nepriekaištauju ir jiems dėl tvarkos, nes visi labai užsiėmę, muzikuoja, šoka, dainuoja, dalyvauja ateitininkų veikloje ir vakare būna pavargę kaip ir aš. Anksčiau skalbimo mašiną įjungdavau kiekvieną naktį, o savaitgaliais, kai keisdavau patalynę, du–tris kartus per dieną. Ir vis tiek nešvarių drabužių stirta nesumažėdavo. Kažkokia mistika! Bet aritmetika paprasta: jei vieną vaiką turinti šeima skalbia kartą per savaitę, tai mes – šešis kartus dažniau. Dabar nusipirkau didesnę skalbyklę, todėl skalbiu rečiau.“
Drabužių dažniausiai nelygina, tik išskirtinėmis progomis. Nors būtų malonu miegoti išlygintoje patalynėje, bet juk reikia sudėlioti prioritetus, visko negali suspėti.
„Jeigu nenoriu būti pervargusi ir nervinga, turiu kai kurių darbų nepadaryti ir dėl to nesigraužti, – atrado svarbiausią buities taisyklę Gitana. – Anksčiau per galvą versdavausi prieš dvi dienas pradėjusi Kūčioms ruošti patiekalus, kurių būtinai pagal tradiciją turi būti dvylika. Tačiau nusivarydavau nuo kojų, susibardavau su vaikais ir kol susitaikydavome, susėsdavome prie stalo, ateidavo vėlyvas vakaras. Susimąsčiau, ar maistas yra šventės prasmė? Todėl nieko baisaus, jei kai kuriuos patiekalus ne pati pagaminu, o nuperku. Aišku, dabar viskas pasikeitė, vyresnės mergaitės ūgtelėjo ir tapo mano pagalbininkėmis virtuvėje. Kūčių valgių ruošimas tapo bendravimu.“
„Moku brangiai, bet žinau, už ką“
Nors buities darbai paskirstyti, šis „mechanizmas“ vis tiek nėra griežtai sustyguotas, namuose daug chaoso, nes visi Karobliai yra menininkai iš prigimties. Vyrui kaip filosofui buitis apskritai yra mistika. Pasak Gitanos, jis labai nuoširdžiai stengiasi, per santuokos metus išmoko pastebėti, kam jo pagalba reikalinga.
„Viskas įmanoma, kai yra pagarba ir meilė. Ir kiekvienas gimęs vaikas meilės į šeimą atnešė vis daugiau“, – sako Gitana.
Šešių vaikų mama visą laiką svajojo turėti didelę šeimą: „Žinoma, nėra lengva, bet gali įveikti visus sunkumus, jei matai savo gyvenimo prasmę. Moku brangiai, bet žinau, už ką. Tai mano gyvenimas, atiduodu visą savo širdį. Mūsų su vyru požiūris į svarbiausius dalykus sutampa.
Pinigus vertiname vienodai – jie reikalingi, bet nėra svarbūs. Jaunystėje pinigai visiškai nerūpėjo, buvome vargšai studentai, tačiau atėjo momentas, kai supratome, kad juos užsidirbti yra padoru. Kiekvienas laikotarpis turi savo pliusų ir minusų. Dabar finansiškai atsigavome, bet supratome vieną paprastą ir banalią tiesą, kad ne piniguose laimė.“
