Paryžiuje policija tiesiog aptvėrė teritoriją, virš ligoninės stogelio nuleido marškas ir žiniasklaida tegalėjo konstantuoti Mari atvežimo į ligoninę faktą, bet negalėjo pernelyg mėgautis detalėmis.
Rumšienę slėpė policininkai
Kaip, nesiveldami į konfliktus su žiniasklaida, pareigūnai sugeba "apkartinti" jiems gyvenimą, neblogai iliustruoja Editos Rumšienės įkalinimo Bonvilio kalėjime pavyzdys. Prancūzijos policija stengėsi slėpti Rumšienę nuo fotografų ir teleoperatorių. Teritorija šalia teismo ir kalėjimo - vieša erdvė ir žurnalistai ten galėjo nevaržomi laukti Rumšienės atvykimo. Bet už tvoros policininkai tiesiog savo kūnais pridengdavo Editą.
Prancūzijos įstatymai gina žmogaus teisę į savo atvaizdą, tai yra negalima filmuoti ar fotografuoti žmogaus, jeigu jis to nenori. Žodis "autorisation" (leidimas) labai komplikuoja žurnalistų darbą šioje šalyje.
Be leidimo - nė iš vietos
Susitarti iš anksto, gauti leidimą filmuoti reikia visur ir visada. Kai prieš kelerius metus su filmavimo kamera užgriuvome vieną darbo biržą Paryžiuje, jos vadovei prireikė nemažai laiko ir telefono skambučių, kol ji gavo vadovybės leidimą atsakyti į paprasčiausius klausimus. Tada pagelbėjo geranoriškas supratimas, kad esame užsieniečiai ir tiesiog nespėsime kreiptis leidimo nustatyta tvarka.
Šalia Prancūzijos Senato esančiame Liuksemburgo sode, vos įjungus kamerą, iškart prisistatė budintis policininkas. Argumentai, kad tai yra vieša vieta, kur vaikštinėti gali kas tik nori, jo neįtikino - filmuoti profesionalia kamera būtinas leidimas. Eidami į sodo gilumoje esantį namelį, kur išduodami leidimai, visą kelią jautėmės stebimi. Leidimą gavome nesunkiai - tereikėjo užpildyti specialią anketą, nurodyti, kas esame, kokiai televizijai atstovaujame ir ką filmuosime.
Amerikoje ne lengviau
Niujorke šalia Rokfelerio centro filmuoti irgi negalima - privati teritorija. Nors centras yra visuomeninės paskirties, šalia veikia čiuožykla, pilna žmonių, apsaugos darbuotojas pirštu duria į profesionalų naudojamą kameros stovą ir praneša - filmuoti galima tik atskirai susitarus.
Gatvėje - vėl problemos. Jeigu tik netoli yra kokia parduotuvė, ją saugantis žmogus būtinai prieis ir paklaus, ar kartais ne ją filmuoji. Patikintas, kad "ne, tik gatve einančius žmones...", grįžta atgal, bet akių nuo mūsų nenuleidžia.
Niujorke, teroro pavojaus lygiui pakilus nuo geltono iki oranžinio, sumanėme paprašyti kokio nors policininko paaiškinti šių spalvų reikšmę. Kadangi turėjome videokamerą ir mikrofoną, iš karto kreipėmės į "Times" skvere esantį policijos skyrių. Jos vadovas labai geranoriškai pranešė, kad jis savarankiškai negali nei pats kalbėti, nei leisti kalbėti kuriam nors savo pavaldiniui, bet galįs mums duoti Niujorko policijos spaudos atstovo telefono numerį, o šis ir atsakys į visus mus dominančius klausimus.
Metalo detektorius ir šuniukas
JAV prezidento rezidencija - Baltieji rūmai - apjuosti aukšta tvora, daug policijos. Pradėjus filmuoti tuoj pat dviračiu atvažiavęs policininkas labai draugiškai pasiteiravo, iš kur esame, ką ir kodėl filmuojame. Išklausęs palinkėjo sėkmės ir nuvažiavo.
Norint patekti į Baltuosius rūmus, būtinas specialus leidimas, patikrinimas metalo detektoriumi. Filmavimo techniką apuosto šuniukas. Tada reikia palaukti, kol ateis darbuotoja, kuri gano žurnalistus. Jos lydimi einame į spaudos centrą.
Šalia ant pievelės juostele aptvertoje teritorijoje - dešimtys kamerų. Visi tiesioginiai ir netiesioginiai didžiųjų ar mažesnių televizijų kompanijų filmavimai vyksta tik čia. Pamėginę kamerą pastatyti kitoje vietoje, tuoj pat buvome nuginti už juostelės. Kas kam gražiau, apsaugos nedomina - tvarka yra tvarka.
Iš televizoriaus ekrano
Kai JAV Senatas balsavo už naujųjų narių priėmimą į NATO, filmuoti šio įvykio nebuvo galima. Žurnalistai procedūrą galėjo stebėti arba spaudos centre - ją transliavo vidaus televizija, arba, palikus visus daiktus, iš spaudai skirto balkono. Kolegos rumunai, pagauti panikos, net bandė filmuoti spaudos centre iš televizoriaus ekrano, bet profesionaliam eteriui tai kažin ar tiktų.
JAV Valstybės departamento visai negalima filmuoti - nei viduje, nei iš išorės. Net filmuojant vėliavą apsaugos darbuotojas prisistato žaibiškai. Interviu vyksta tik specialiose patalpose, į kabinetus pašaliniai neįleidžiami.
Vienuoliai ir šveicarų gvardiečiai
Vatikane tvarka panaši kaip ir kitose institucijose. Skirtumas tik tas, kad spaudos atstovai - vienuolės ir vienuoliai. O visa kita taip pat - į renginį akredituotis reikia iš anksto, o norint gauti leidimą - pateikti nemažai dokumentų.
Vatikano viduje - nė žingsnio į šoną, einant į audiencijų salę, negalima atsilikti, stovėti galima tik nurodytose vietose. Vatikano puošmena - šveicarų gvardiečiai, pasirodo, nėra tik graži dekoracija. Jie tikrina leidimus, saugo visus įėjimus. Kai, pasibaigus LR prezidento Rolando Pakso audiencijai pas popiežių, pabandėme nufilmuoti Vatikaną saugančius gvardiečius, tuoj pat buvome jų sustabdyti.
Teko vėl eiti aiškintis, rodyti savo akreditacijas. Budintis karininkas kelis kartus skambino savo viršininkams, spaudos tarnybai, bet filmuoti daugiau neleido - mūsų akreditacijos galiojo tik per vizitą.
Architektų teisės
Belgijoje priimtas naujas įstatymas, saugantis architektų autorines teises. Jeigu yra filmuojamas arba fotografuojamas namas, kuris yra pripažintas meno kūriniu (pavyzdžiui, Europos Parlamento rūmai, kai kurie Europos Komisijos pastatai), autoriui reikia mokėti netgi tada, jei namas yra tiesiog fonas kalbančiam žmogui. Ačiū Dievui, kol kas daromos išimtys informaciniams siužetams.
Spaudos atstovas ne bet kas
Lietuviški konfliktai tarp žurnalistų ir valdžios įstaigų spaudos atstovų Europos Sąjungos institucijose ar senosios Europos valdžios koridoriuose būtų paprasčiausiai neįmanomi. Santykiai su žiniasklaida grindžiami vienu principu - žurnalistams turi būti suteikta visa įmanoma informacija, bet jie neturi trukdyti pareigūnams dirbti. Tačiau jokių įžadų kur nors nevaikščioti patys žurnalistai neprivalo duoti, nes saugoti svetimas paslaptis yra ne jų, o apsaugos tarnybų pareiga.
Žurnalistams, fotografams ir TV operatoriams yra skirtas spaudos centras, šalia esanti spaudos konferencijų salė ir net atskiras bufetas. Niekur kitur be atskiro susitarimo žiniasklaida tiesiog nėra įleidžiama.
Didžiausi informacijos srautai yra Europos Komisijoje, čia kasdien rengiamos bent kelios spaudos konferencijos. Svarbiausiais asmenimis čia tampa atstovai spaudai. Europos Komisijoje jų yra visas skyrius. Spaudos atstovas atstovauja ne tiek konkrečiam komisarui, kiek savo kuruojamos srities problematikai.
Todėl jais tampa itin išsilavinę žmonės, laisvai kalbantys trimis keturiomis kalbomis, dirbę ne tik žurnalistais, bet ir įvairiausią darbą savo šalių ir europinėse institucijose. Jie gali ne tik pasakyti, ką sakė ar nesakė jų bosas, bet ir įgalioti reikšti komisijos nuomonę bei ją komentuoti.
Tarp žurnalistų ir atstovų spaudai būtinas tarpusavio pasitikėjimas. Jeigu vyksta spaudos konferencija "off the record" - tai yra pateikiama ir neoficiali informacija ar interpretacijos, tuo metu negalima filmuoti, negalima cituoti išgirstų minčių, negalima nurodyti kalbėjusiųjų pavardžių. Šių reikalavimų yra laikomasi.
Dėl interviu su ES institucijų pareigūnais būtina tartis iš anksto, patartina bent prieš porą savaičių. Kreiptis geriausia iš karto į spaudos tarnybą, nes, bandant tartis asmeniškai, bet koks valdininkas privalo apie tai informuoti savo tiesioginį viršininką. Tik jo viršininkai turi galią spręsti, ar jam užtenka kompetencijos komentuoti vieną ar kitą problemą.
Jeigu nusprendžiama, kad ne, tuomet pasiūlomas kitas pareigūnas. Tai labai griežtas reikalavimas, jį pažeidęs valdininkas gali smarkiai nukentėti, todėl niekas nenori rizikuoti. Kartais žemesnio rango darbuotojui leidžiama ką nors paaiškinti, bet cituoti arba įvardyti jo jokiu būdu negalima. Tuo labiau filmuoti ar fotografuoti.
Demokratiškiausia Europos Sąjungos institucija yra Europos Parlamentas. Parlamento nariai dalija interviu su niekuo nesitardami, žurnalistai gali vaikščioti ir už spaudos centro ribų, bet norint filmuoti Parlamento rūmuose vis tiek kiekvieną dieną reikia gauti leidimą, nurodant ką filmuosi.
Anapus rūko
Daug triukšmo Europoje sukėlė danų filmas "Europa rūke" ("Europe in Fog" - kalambūras, nes danų premjero vardas yra Fogas, angliškai - rūkas). Buvo teigiama, kad filme atskleisti Europos Sąjungos užkulisiai. Iš tikrųjų užkulisiais pavadinti savireklaminius Danijos premjero "pasitarimus" su savo kabineto nariais, dalyvaujant televizijos kameroms, būtų sunku, tačiau skandalinga šiame filme buvo vadinamųjų "tour de table" panaudojimas.
"Tour de table" - kai prieš posėdį, kuriame dalyvauja valstybių vadovai ar ministrai, leidžiama kelias minutes juos filmuoti ar fotografuoti. Posėdžiai vyksta zonoje, į kurią žurnalistai šiaip patekti negali, o teleoperatoriai ir fotografai turi susirinkti bent prieš pusvalandį. Į salę, saugomi apsaugos darbuotojų, palydimi vienu būriu, atsilikti ar nuklysti kur į šoną griežtai draudžiama.
Skandalą sukėlė tai, kad nors į "tour de table" neįleidžiami garso operatoriai, danų filme buvo panaudoti pakankamai kokybiškai įrašyti provokuojantys Danijos premjero pokalbiai su kitų valstybių vadovais. Įtariama, kad danų televizininkai, savo premjero užsakymu, tiesiog pakeitė garso mikrofonus, užrašančius tik bendrą triukšmą, į kryptinius, skirtus balsui įrašyti.
Po šio filmo Europos Sąjungos ministrų taryba norėjo iš viso uždrausti atskirų šalių operatoriams dalyvauti "tour de table", palikti šią teisę tik Europos Komisijos operatoriams, bet, šalių narių atstovams susirūpinus, kad šie per kelias minutes tiesiog nespės visų nufilmuoti, tvarka buvo tik sugriežtinta. Visi filmuojantieji privalėjo pasirašyti, kad ateityje nefiksuos konkrečių pokalbių. Oficialieji ES institucijų operatoriai nuo to laiko kameromis fiksuoja tik vaizdus, be jokio garso.
