Niekada nepamiršiu, kaip po nakties, praleistos didžiulėje beduinų palapinėje, kažkur dykumoje, ankstų rytą išlindusi iš jos garsiai nusikvatojau – taip organizmas reagavo į ryškios ryto saulės šviesos atskleistą peizažą. Mėnulyje nebuvau, tačiau tąkart pasijutau taip, tarsi stovėčiau būtent jame. Toks nekartojamas buvo jausmas klausytis spengiančios tylos ir žvelgti į sunkiai įsivaizduojamą Negevo dykumos grožį.
Žiūri ir negali patikėti: atrodytų, nei pradžios, nei pabaigos neturinčios dykumos platybės, nė menkiausio gyvybės ženklo, vien uolos ir smėlis... Tačiau, kaip vėliau paaiškino gidas, absoliučios tuštumos įvaizdis yra klaidingas – dykumoje yra daugybė gyvybės formų, kurių žmogus nepastebi, arba kuri pasirodo tik naktį.
Kaip mane norėjo nusipirkti
Į Negevo dykumą vykau kartu su grupe draugų ir mus lydėjusiu gidu. Kelionės pradžia – Izraelio šiaurėje esantis uostas, Haifa. Nuo čia iki kelionės tikslo dykumoje – keturios-penkios valandos kelio. Pakeliui išgirdome, kad Negevo dykuma sudaro daugiau nei 60 proc. Izraelio teritorijos. Tai suvokti gan sudėtinga, nes izraeliečiai dykumoje padarė tikrus stebuklus – didelėje dalyje jos teritorijos įkurti miestai, kuriuose auga palmės, žaliuoja įvairūs augalai. Už šiuos stebuklus lenkiu žemai savo galvą prieš izraeliečius.
Antai, pakeliui užsukome į Be‘er Shevą – ketvirtą pagal dydį Izraelio miestą, dažnai vadinamą Negevo sostine. Palyginti su kitais Šventosios žemės miestais, pastarasis yra gan neišvaizdus ir visuomet labai karštas. Kiek daugiau nei prieš šešis dešimtmečius Be‘er Sheva buvo nedidelis kaimelis, kuriame gyveno apie du tūkstančius arabų.
Kiek vėliau Be‘er Sheva pradėjo sparčiai vystytis, į šį miestą pradėjo plūsti nauji gyventojai. Ypatingai daug jų čia atvyko iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų ir Etiopijos. Taigi Be‘er Shevoje gyvenanti įvairių tautų ir kultūrų maišalynė yra bemaž vienintelis spalvingas šio miesto akcentas.
Be‘er Shevoje užsibuvome neilgai, tačiau čia patyriau vieną iš ryškiausių įvykių viso buvimo Izraelyje metu. Buvo ankstus rytas ir kadangi nuo suplanuoto grafiko neatsilikome, beduinų turguje stabtelėjome nusipirkti kavos. Arabų turgūs man visuomet kelia ypatingus sentimentus. Didžiuliai, švieži vaisiai, iš kurių sultys tarsi pačios bėga, ausies visiškai nerėžianti garsų kakofonija ir skardūs balsai, kviečiantys prekeivius atkreipti dėmesį į vieną ar kitą prekę bei nuolaidą.
Tikriausiai todėl, kad buvo ankstus penktadienio rytas ir kitų žmonių turguje buvo vos keli, mūsų grupė sulaukė ypatingo turgaus prekeivių dėmesio. Visi smalsavo, iš kur esame, ką gali mums pasiūlyti, kur vykstame. Skirtingai, nei kai kuriose kitose arabų valstybėse, čia niekas primygtinai nesiūlė ką nors nusipirkti, įžūliai nelakstė iš paskos ir nebandė sugriebę už rankų nusitempti pas save prie prekystalio.
Tačiau iš laimingo galvos susisukimo atsipeikėti ir suvokti, kad visgi esu visiškai kitame pasaulyje, privertė mane nusipirkti bandęs arabas. Tai, žinoma, būtų buvę galima priimti kaip komplimentą, jei ne atviras demonstravimas, kad nesu verta, jog su manimi bendrautų tiesiogiai. Kadangi prie šio arabo prekystalio stovėjau kartu su vienu iš draugų, prekeivis kreipėsi į jį, pasiteiraudamas, kiek kainuoju.
Iš pradžių garsiai nusijuokiau – pamaniau, žmogus turi gerą humoro jausmą. Visgi nebuvo taip juokinga, kai supratau, kad juoko jo žodžiuose nebuvo nė trupučio. Išgirdau tik kad už mane pasiūlė 10 tūkst. JAV dolerių sumą, kai netrukus už rankos draugo buvau nutempta prie kito prekystalio, mat bandžiau mane absoliučiai ignoravusiam arabui paaiškinti, kad net jei jis ir mano galįs moterį nusipirkti, tai tik jau ne už automobilio kainą.
Kartu su sukilusiomis emocijomis iš turgaus išsivežėme ir tik iškeptų pitų, humuso ir kavos už penkis šekelius.
Smilkalų kelias
Kuo giliau važiavome į Negevo dykumą, tuo labiau keitėsi kraštovaizdis. Taip pat pamenu, kaip žvelgdama pro autobuso langus į smėlingas kalvas mąsčiau, kad jos yra bemaž geriausios šimtmetį trunkančio smurto tarp Izraelio ir palestiniečių, liudininkės – iš Gazos ruožo į Negevo dykumą tuo metu ypač aktyviai buvo laidomos raketos.
Pirmoji stotelė giliai Negevo dykumoje, buvo viena iš įspūdingiausių jos vietų – puikiai išsilaikęs senovės arabų genties nabatėjų miestas Avdatas. Jis buvo įkurtas 3 a. pr. Kr. kaip viena iš Smilkalų kelio stočių, per kurias smilkalai ir prieskoniai iš Arabų pusiasalio ir Tolimųjų Rytų per Petrą Jordanijoje ir Negevą patekdavo į Viduržemio jūros uostus, o iš čia – į visą likusį pasaulį. Kaip pasakojo gidas, svarbiausias minėtų prekių eksporto uostas buvo Gaza – iš čia smilkalai ir prieskoniai keliaudavo į Romos imperijos centrus.
Neįtikėtina tai, kad šioje teritorijoje per metus iškrinta vos apie 80 mm kritulių, tačiau nepaisant to, sudėtingas dykumos klimatas nesukliudė nabatėjams išvystyti tradicinės agrokultūros. Avdatas klestėjo per visą Bizantijos laikotarpį, o apleistas buvo apie 634 m.
Nacionaliniame Avdato parke liko nemažai įdomių buvusio miesto akcentų: dvi laiko beveik nepaliestos ketvirto amžiaus bažnyčios, nabatėjų gyvenamąsios patalpos, olos, kuriose buvo laidojami žmonės ir pan.
2005 m. UNESCO įtraukė Smilkalų kelią į Pasaulio paveldo sąrašą.
Didžiausias pasaulyje krateris
Apžiūrėję Avdatą, traukėme gilyn į dykumą. Čia keletą valandų paklajoję po ją galiausiai apsistojome beduinų stovyklavietėje, kurioje ir praleidome naktį. Kitą dieną po ankstyvų pusryčių tęsėme kelionę ir apžiūrėjome tris svarbiausius Negevo dykumos traukos centrus – didžiausius pasaulio kraterius. Vieno jų – Maktesh Ramon (Ramono kraterio) – aplankymas buvo mūsų tikslas.
Šis krateris – 300 m gylio, aštuonių kilometrų pločio ir 40 km ilgio. Daugeliui jis truputį primena Didįjį Kanjoną ir ypač – Mėnulį.
