Į valstybės paramos sumą įeina dotacijos, garantijos, aktyvų supirkimas ir visos kitos finansinės pagalbos įmonėms formos, kurias gali teikti valdžios institucijos. Tokie sprendimai dėl finansavimo visuomet priimami patyliukais, neleidžiant visuomenei į juos įsigilinti, neskaidriai, nesudaromos konkurencijos galimybės, o lėšų valdytojai nėra atskaitingi visuomenei. Europos mokesčių mokėtojai priversti prisidėti prie žlungančių bankų gelbėjimo, nors su jais niekas dėl to nesitarė ir niekas neiškėlė klausimo, ar tai teisėta ir pagrįsta.
Tačiau mokesčių mokėtojai yra ir piliečiai, vadinasi, turi ne tik pareigas, bet ir teises. Prieš skubėdami į pagalbą ant bankroto ribos atsidūrusiems bankams ir tokiu būdu prisiimdami atsakomybę už riziką, piliečiai turėtų įsitikinti, kad jų teisės bus užtikrintos, ar bent jau įsitikinti, jog yra vilties, kad į jų teises bus atsižvelgta, teigia rumunų laikraštis.
Mes sutinkame mokėti mokesčius, žinodami, jog būtina finansuoti svarbiausias valstybės sistemas: švietimą, sveikatos apsaugą, įstatymų laikymosi priežiūrą, teismų sistemą ir valstybės apsaugą. Tačiau jei pavojus šių sistemų finansiniam stabilumui ima grėsti dėl to, kad valstybė prioritetu ima laikyti bankrutuojančių bankų gelbėjimą, nebeturėtume jaustis įpareigoti ir toliau mokėti mokesčius, rašo „România liberă“. Nenorime mokėti valstybei, kuri tik kiša mūsų pinigus į finansinės sistemos, laikančios godumą gėriu, sukurtą „juodąją skylę“.
Mes įnešame savo indėlį į socialinės apsaugos sistemas, tikėdamiesi, jog iš jų gausime lėšų, jei, tarkime, prarasime darbą ar darbingumą, jei susirgsime ar auginsime vaikus. Išlaikyti šias sistemas yra kur kas svarbiau negu gelbėti finansų sistemą, įkliuvusią į savo pačios sukeltos krizės pinkles, tuo labiau, kad ji ir toliau pasiims savo dalį nuo prekybinių bei valiutinių sandėrių, valstybės paramos ir kitų operacijų, susijusių su virtualiais pinigais, mano „România liberă“.
Atsakomybę už netinkamas investicijas turėtų prisiimti patys bankai ir jų kreditoriai, obligacijų savininkai. Juk šie žmonės yra profesionalai, mokantys paskaičiuoti rizikos ir naudos santykį. Jei jie patys pasirenka tokią taktiką, dėl kurios viską praranda, jų nereikia ir negalima gelbėti. Kitas dalykas – privatūs asmenys (investuotojai, vartotojai, indėlininkai, mokesčių mokėtojai), neturintys tokių galimybių kaip bankai, todėl reikalingi įstatymai, saugantys juos nuo rizikos.
Valstybės skolingos ne tik bankams, bet ir savo piliečiams. Ir skola piliečiams yra svarbesnė, juk piliečiai sudaro daugumą gyventojų. Pažvelkime, kas įvyko Airijoje, kuri nusprendė neleisti bankams bankrutuoti ir skyrė jiems 60 mlrd. eurų injekciją (taip sukurdama 32% BVP dydžio biudžeto deficitą), rašo rumunų laikraštis. Ir koks gi šios iniciatyvos rezultatas? Airija bankrutuoja, ją ima kontroliuoti finansininkai, neatsiskaitantys prieš šalies gyventojus.
„România liberă“ siūlo palyginti Airijos likimą su situacija Islandijoje, kuri leido savo bankams žlugti ir pareikalavo, kad atsakomybę už blogas investicijas prisiimtų bankų kreditoriai. Nors šalis taip pat patyrė krizę, Islandijos gyventojai nenukentėjo tiek, kiek airiai. Islandija netgi organizavo referendumą, kuriame leido gyventojams išreikšti savo nuomonę dėl bankų gelbėjimo. Tuo metu Islandijos prezidentas Olafuras Grimssonas sakė: „Kaip galime versti žmones mokėti už bankų padarytas klaidas?“. Ir tai labai geras klausimas, apie kurį vertėtų pamąstyti visų šalių prezidentams, premjerams bei didžiųjų bankų valdytojams, rašo rumunų laikraštis.