Išvadindavau ją visais žodžiais, nors ji dėl to nebuvo kalta. Nors viskas baigdavosi po kelių valandų, vėl tapdavau normalus, stengdavausi kiek įmanoma gražiau atsiprašyti ir šiaip kasdien būti jai geras - tai (deja) kartodavosi. Tada dar nesupratau, kas to pykčio priežastis ir nieko nekeičiau. Žinojau, kad šiaip esu geras žmogus ir maniau, kad kiekvienas kartas - paskutinis. Deja kiekvienas kartas ėdė mūsų santykius, ji skyrė mažiau dėmesio man ir tai tik pasunkino visą situaciją. Galiausiai praradau darbą ir dar keli draugai išvyko svetur. Buvau depresijoje. Tada ir buvo paskutinis mano pyktis, kuris tęsėsi dvi dienas. Vėl plūdau ją visais žiauriausiais žodžiais, po ko ji metė studijas ir mane paliko.
Nemačiau jos jau keturis mėnesius. Ji išvyko į kitą šalį dirbti (net nesako tiksliai kur) ir bendraujame tik retais laiškučiais per Skype. Ji atsakinėja retai ir kuo toliau - tuo sausiau ir rečiau. Ji nenori susitikti dėl skaudžių prisiminimų ir ji netiki, kad galiu pasikeisti. Man jos labai gaila, kad taip su ja elgiausi. Abiejų labui stengiausi ją pamiršti, mėginau susitikinėti su kitomis - niekas nepadėjo. Supratau, kad be jos negaliu.
Per tiek laiko pergalvojau viską, kas nutiko po daug kartų. Supratau, kad aš dėl visko kaltas. Jau pora mėnesių stengiuosi keistis: susirasti daugiau draugų, daugiau įvairesnių pramogų, vilkėti kitokius drabužius, pradėjau domėtis panelių psichologija (kad geriau ją suprasčiau), tobulinti save (kaip asmenybę), domiuosi apie būdus, kaip pasikeisti, kad nebebūtų pykčio arba aš jį kontroliuočiau.
Labai noriu ją susigrąžinti. Labai noriu pasikeisti ir niekada daugiau nebepykti. Ne kartą įsitikinau, kad kai nepykstu - lengvai galiu padaryti taip, kad panelėms būtų linksma su manimi, jas išklausyti, patarti, paguosti, pralinksminti ir pan. Aš tikiu, kad galiu pasikeisti. Aš ta linkme stengiuosi tobulėti.
Draugės ir draugai sako, kad smarkiai keičiuosi, bet aš jai tekstu to parodyti negaliu. Ji mano žodžiais nebetiki ir ypač netiki tuo, kad žmonės gali keistis. Prašau, patvirtinkite, kad tokie pasikeitimai įmanomi bei duokite papildomų patarimų, kaip tai efektyviai padaryti. Viliuosi, kad jūsų nuomonė (bei galbūt skaitytojų komentarai) paskatins ją duoti man dar vieną šansą. Ji - mano gyvenimas. Negaliu be jos. Tvirtai tikiu, kad ir jai būtų nuostabu su manimi. Atrodo, viską dėl jos padaryčiau...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Suprantu jūsų begalinį norą susigrąžinti mylimą moterį ir kaip nors ją įtikinti. Net ta jūsų gudrybė pasitelkti kitus asmenis, kad jie kaip nors perkeistų jos mintis, neatrodo labai nuodėminga. Nors kas turėtų po to atsakyti, jei visgi imsite ir supyksite kurią dieną: jūs, aš ar kuris nors iš jus užtarusių skaitytojų?.. Atsakomybės klausimas kaip visada svarbus, tik šį kartą labiau norėčiau paliesti realybės aspektą, kuris, man rodos, tiek jums, tiek jūsų draugei turėtų būti reikšmingesnis...
Pradėti norėčiau nuo kelių sakinių iš jūsų laiško: “Septynerius metus draugavau su panele. Pirmus keturis metus <...> viskas buvo idealu. Vėliau <...>. Nepasitenkinimai kasdienėmis smulkmenomis kaupdavosi manyje man pačiam to nepastebint ir išsiliedavo maždaug kasmet žeminančiu psichologiniu kankinimu (barniais). Išvadindavau ją visais žodžiais, nors ji dėl to nebuvo kalta. Nors viskas baigdavosi po kelių valandų, vėl tapdavau normalus, stengdavausi kiek įmanoma gražiau atsiprašyti ir šiaip kasdiena būti jai geras - tai (deja) kartodavosi. <...> Galiausiai, <...> Tada ir buvo paskutinis mano pyktis, kuris tęsėsi dvi dienas. Vėl plūdau ją visais žiauriausiais žodžiais, po ko ji metė studijas ir mane paliko.”
Taigi, jei gerai supratau, ant savo mylimosios esate supykęs tris arba keturis kartus. Buvote kartu septynerius metus, ketverius iš jų praleidote nuostabiai, o pastarieji treji, su kasmet prasiveržusiais pykčiais, kurių paskutinis perpildė draugės tikėjimą jumis ir žmonių galimybe keistis... Ir kad jau turėčiau visą medžiagą atsakymui, pacituosiu jūsų pasiryžimą: “Labai noriu pasikeisti ir niekada daugiau nebepykti”. Šis sakinys man primena mažų vaikų pažadus mamoms, kad jie daugiau nebedarys to blogo, už kurį buvo nubausti...
Jūs arba kažko iki galo neparašėte, arba gyvenate siekiu patirti vien šviesias spalvas savo gyvenime. Supykote, išliejote savo pyktį ne tuo adresu, padarėte tai šiurkščiai, o po metų tas elgesys dar kartą pasikartojo... Man čia trūksta kažkokių detalių. Arba tie veiksmai kartojosi dažniau ir su didesniu smurto lygiu, nei jūs dalinotės, arba judu su drauge norite matyti vienas kitą geresnius, nei žmonės gali būti, ir nesate nusiteikę nei atleisti, nei auginti vienas kito. Galite rinktis būti kartu tik su tobulai mylinčiu, net nepykstančiu žmogumi.
Pasiryžimas niekada nepykti yra iš karto pasmerktas nesėkmei. Tai yra nuo asmens valios nepriklausanti emocija, kurios vengimas, negebėjimas išreikšti konstruktyviais būdais, bandymas save įtikinti, kad ji gali neegzistuoti ar kad galite tapti niekada nepykstančiu žmogumi, neretai ir priveda prie tokių “sprogimų”, kurių metu prarandate kontrolę.
Gebėjimas poroje išreikšti savo nepasitenkinimą kitu asmeniu, vykstančiais procesais, dalintis savo niūriomis nuotaikomis, emocijomis yra toks pat svarbus, kaip meilės raiška, dėmesio, švelnumo demonstravimas. Konstruktyvių konfliktų metu žmonės mokosi bendrauti, priimti vienas kito trūkumus, plečia savo pakantumo ribas, mokosi nereikalauti, atleisti ir daug kitų bendravimui reikalingų dalykų, kurie augina ne tik asmenį, bet ir ryšį.
Dėl to kalbant apie agresyvų, žeminantį pykčio reiškimo būdą, svarbiausia atpažinti, iš kur jis kyla. Kokios situacijos “paleidžia” tokias jūsų reakcijas ir kas galėtų padėti jums ne taip skausmingai demonstruoti savo emocijas. Net ir bandant kalbėtis su mylima moterimi, svarbu įvardinti savo silpnumą bei parodyti, jog ta jūsų problema ir jausmai jai nėra tiesiogiai susiję. Visgi tai kyla iš jūsų negebėjimo bendrauti apie sudėtingus dalykus, kurių turi visi iki vieno.
Apie tai, kad žmonėms pasikeisti sunku, jūsų mylimoji yra teisi. Asmenybės sunkumai turi pakisti minčių, jausmų ir elgesio plotmėje. Taigi, norint keisti tam tikrus savo veiksmus, nepakanka pradėti nuo jų. Mūsų elgesį dažniausiai sąlygoja nuostatos, tam tikras patyrimas, iš kurio plaukia įvairūs išmokti modeliai, slegiantys jausmai ir panašiai. Dėl to, siekiant koreguoti savo reakcijas, svarbu suvokti, kas konkrečiai jas iššaukia ir kas skatina jus elgtis taip, o ne kitaip.
Jūs labai mylite savo draugę ir tikiu, kad esate tikras, jog tas jausmas padės atsikratyti savo ydų, kurių ji negali priimti, tačiau tai nėra taip lengva. Dėl to geriau būti atidiems realybei ir labiau kalbėti apie tai, ar galite vienas kitą gydyti, atskirti elgesį nuo asmens ir atsisakyti lengvo gyvenimo siekio, renkantis tikrą gyvenimą su juodomis spalvomis bei progomis už tą juodumą atleisti.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
