Nuotykiai safaryje
Lai atleidžia man šio krašto gurmanai, tačiau Naiznoje ragautų austrių skonis, deja, neprilygsta mano ragautoms Australijoje ar Kankalyje, Prancūzijoje. Jokiu būdu nesakau, kad esu labai išlavinto skonio gurmanė – tikriausiai tai nulėmė kelionės lūkesčių ir potyrių įvairovė. Matyt, Afrikoje žavi ne austrės, o antilopių ar stručių mėsa. O gal aš iš prigimties esu klajoklė, medžiotoja, rinkėja kaip Afrikos bušmenai.
Artėjame prie išsvajoto safario lodžos. Subjursta oras ir tik dabar suvokiu, ką sakė kolegos, apibūdindami ankstyvą pavasarį šioje Afrikos dalyje. Šalta! Dvylika laipsnių šilumos ir lyja. Jei ne palmių ir kaktusų vaizdas, pamanytum, kad esi Lietuvoje. Nuoroda informuoja, kad esame netoli safario parko „Kariega“.
Skubu įveikti paskutinius kilometrus ir staiga vos nepašokame iš savo vietų. Sucypia stabdžiai, išlekiame iš automobilio pastvėrę fotoaparatus. Žirafos! Dvi! Linguoja kaklais nebijodamos aplinkui šalikelėje bestraksinčių kiek paklaikusių turistų. Įšokę atgal į automobilį nusprendžiame, kad net jei tai bus vieninteliai afrikietiški žvėrys, pamatyti šioje kelionėje, svajonė jau išsipildė!
Pasukus prie kelio į lodžą stabtelime, iš po ilgiausio neperšlampamo apsiausto sužybsi akys. Prisistatome ir sargybinis, paspaudęs pultelio mygtuką, atveria geležinius vartus. Dar niekada nebuvau mačiusi tokios dvigubos vartų sistemos – kai už automobilio užsiveria pirmi vartai, atsiveria priekyje esantys antrieji. Tik tada įvažiuojame ir išvažinėtu keliu vingiuojame prie registratūros.
Maloniai besišypsanti registratorė paduoda mūsų namelių raktus ir papasakoja, kaip pasiekti Ukhozi – lodžas, kuriose praleisime tris paskutines naktis Afrikos žemyne. Ranką paduoda malonus anglakalbis mūsų reindžeris Filas Oliveris – į mano pastabą, kad jo pavardė man asocijuojasi su žymiuoju maisto gaminimo virtuozu iš Anglijos, šelmiškai mirkteli: „Aš taip pat iš ten, tik jau dvyliktus metus gyvenu šioje šalyje. Įgijau išsilavinimą, atitinkantį dabartinę mano profesiją, ir ruošiuosi toliau studijuoti, apsiginti disertaciją. Matyt, jau ir liksiu čia, kaip tie kažkada atvykę mūsų protėviai. Reindžeris paragina negaišti, nes artėja vakarinio safario laikas, tad važiuojame įsikurti. Viskas labai natūralu, ekologiška, bet be galo patogu ir net prabangu.
„Draugiški“ drambliai
Vakarinis safaris – važinėjame kalvomis po džiungles ir krūmynus. Pirmieji – zebrai. Reindžeris sako, kad baltos ir juodos spalvų su šviesiai rusvomis juostomis. „O kur juodos ir baltos spalvų?“, – paklausiu. „Parodysiu ryt ryte, dabar jie jau ruošiasi nakčiai“, – atsako reindžeris. Prabėga gracingos tarsi porcelianinės figūrėlės baikščios antilopės – impalos. Gidas pasakoja rūšies vystymosi peripetijas.
Po truputį leidžiasi sutemos. Įnirtingai sukame ratus vis tolyn nuo lodžos, kol pamatome didžiulę dramblių kaimenę. Didysis kaimenės vedlys pasirodo su visu kaktuso krūmu burnoje. Vaje, koks jis didžiulis! Buvau girdėjusi, kad Afrikos drambliai didesni nei azijietiški, bet šis tiesiog pribloškė. Atvažiuoja dar keletas safario visureigių su kitais lodžoje gyvenančiais keliautojais. Visiška tyla, atrodo, hipnotizuoja. Visi bijo net kvėptelėti, o drambliai sau ramiausiai užkandžiauja krūmynais ir kaktusais.
Dramblės globoja mažuosius ir išskiria paišdykauti sugalvojusių drambliukų straubliukus. Vienas draugiškas kaimenės narys nusprendžia su mumis „susipažinti iš arčiau“. Kodėl su mumis? Juk yra ir arčiau stovinčių automobilių!? Filas iš lėto traukiasi nuo mumis susidomėjusio draugužio. Dramblys nesustodamas iš lėto eina link mūsų. Pagalvojusi apie draugus, sėdinčius ant viršutinės (arba vadinamosios galinės – aukščiausiai iškeltos) pasostės, atsisuku: veidai nešvyti iš pasitenkinimo.
Aplink mus – būrys didžiulių dramblių, o vienas jų išdidžiai mus varo atgal. Automobilis važiuoja atgal pasviręs kone 75 laipsnių kampu. Jausmas ne iš maloniųjų. Vis dėlto nepakartojamas susilietimo su gamta pojūtis užvaldo ir nebekreipiame dėmesio į tai, kad kalename dantimis iš šalčio (kokia čia Afrika, jei nuo lietaus šuorų ir vėjo gūsių nebešildo net didžiuliai reindžerio duoti neperšlampami ir neperlyjami gobtuvai), kad rankų sausgyslės kone plyšta nuo įtampos laikantis važiuojant stačiomis įkalnėmis.
Virėjas „karštomis“ rankomis
Antilopės gnu. Ko gero, teisingas posakis, kad iš visko, kas liko sukūrus gyvūnijos pasaulį, Dievas sukūrė šią antilopę. Labai negražus gyvūnas. „Liūtų maistas“, – taip jas apibūdino reindžeris Filas. Tačiau aš jas matau iš arti. Lyg būčiau vaikiškoje pasakų knygelėje apie gyvūnus. Užplūsta tokie jausmai, kad norėtųsi šaukti, šokinėti iš džiaugsmo. Deja, nei padorumas, nei aplinka neleidžia taip elgtis.
Beprotiškai laimingi grįžtame į lodžą. Namai namučiai – šilti šiltučiai. Neatidėliodami degustuojame brendį (iš esmės skirta lauktuvėms, bet kokios čia lauktuvės, kai bandome kaip nors sušilti Afrikoje). Renkamės prie židinio, ragaujame naminį limonadą, bendraujame ir dalijamės nepakartojamais įspūdžiais. Visi laimingi. Staiga kalbos nuščiūva, nes mus pakviečia impozantiškos išvaizdos lodžos vyriausiasis virėjas Tonis.
Gurmaniškas potyris. Buivolų mėsa, kepta ant juodųjų akmenų, vandens paukščių mėsos troškinys, garuojantys mėsos pyragai. Kaip juokavo pats vyriausiasis virėjas, kažkada jo mokytojas jam pasakė, kad jo karštos rankos. Tad visiems karštiesiems patiekalams, pradedant kepsniais, troškiniais ir baigiant saldumynais, jam pavyksta suteikti nepakartojamą skonį ir sukurti išskirtinį receptą. Beje, kitą dieną ragauta elando antilopių mėsa taip pat tirpo burnoje.
Ankstyvą rytą praskaidrindavo ypatingas Tonio suvožtinis su kiaušiniene ar apkepta strutiena, šilti garuojantys pyragėliai, kurių kvapą pajusdavome vos pravažiavę lodžos vartus. „Salotas ir šaltuosius užkandžius visada ruošia mano padėjėjas, – antrino Tonis. – Jo rankos „šaltesnės“. Tonis – vienas lodžos savininkų. Man pasirodė, kad ne tik rankos, bet Tonio siela šilta, nes spėdavo visus pastebėti, pakalbinti, išklausyti pageidavimų ir netgi juos išpildyti virtuvėje. Ir vien nuo jo, visada besišypsančio ir pasipuošusio tai dryžuota, tai balta, tai juoda apranga, buvimo šalia darydavosi šilčiau.
Paskutinės dienos
Kasdien vėrėsi vis kiti gamtos stebuklai – taikiai ir abejingai žolėje tysantys liūtai, nekreipiantys dėmesio į šalia važinėjančius visureigius, baikščių ir grakščių antilopių įvairovė (gerai, kad šeimininkai buvo davę informacinį lapą su draustinyje gyvenančių gyvūnų rūšių pavadinimais), grėsmingai atrodančių raganosių šeimos, tarsi siurbliai nusiurbiančios žolę, hipopotamai, tamsoje išlipantys parupšnoti žolės, o dienas leidžiantys vandenyje, beždžionės, įvairiausio dydžio baliniai ir sausumos vėžliai (kurie, beje, visai nėra tokie tinginiai, kaip juos paprastai vaizduoja literatūros kūriniuose), zebrų kaimenės. Visi gyvena savo gyvenimą šioje nuostabioje gamtoje ir draustinį supančios tvoros tarsi įsilieja į bendrą erdvę, neišryškindamos grėsmės ar nesaugumo.
Matyt, aptvaras gamtoje mūsų sąmonėje reiškia natūralią apsaugą, o elektra saugomos žmonių teritorijos – grėsmę ir nežinomybę. Paskutinis rytas šioje šalyje išaušo nepaprastai vaiskus ir saulėtas. Atrodė, šypsojosi žvitrios antilopių akytės, saule spindėjo liūtų karčiai, plunksnomis mojavo paukščiai, ilgomis blakstienomis mirksėdamos su mumis atsisveikino žirafos.
Nesinorėjo išvykti, net jei įdėmiai mus stebinčios mažytės raganosio akytės ir 360 laipsnių kampu besisukiojančios ausytės ir nekėlė didelio pasitikėjimo. Aplinka buvo kupina tos nepakartojamos šilumos ir tikros pavasarinės Afrikos saulės spindulių. Šildė nuoširdžios aplinkinių šypsenos, garavo Tonio mums išvirta rytinė kava, tyliai vėrėsi už automobilio paskutiniai Pietų Afrikos vartai. Ilgas kelias namo, o širdyje dar kartą dar vienam Žemės kraštui skirtas pažadas grįžti.
