Auksinių narvelių mieste
Taip. Vadinasi, nuo šiol galėsiu blaškytis ir po buvusias britų kolonijas. Ir jokie judėjimai kairiąja puse mums nebaisūs!
Keiptaunas mus pasitinka rakinamomis apsauginėmis tvorelėmis biuruose, aukštomis tvoromis aplink privačius namus (ir būtinai su pora eilių spygliuotos vielos tvoros viršuje ir trečiąja tvoros juosta, kuria teka elektros srovė). O aš maniau, kad tik vynuogynai juosiami tokiomis tvoromis, norint išvengti laukinių žvėrių. Tad kam skirtos šios tvoros?
Keistas jausmas. Tarsi keliautum iš vieno saugaus auksinio narvelio į kitą. Bandau apie tai negalvoti. Puikus kraštovaizdis – geriausias ginklas nuo keistų ir ne pačių jaukiausių minčių. Popietė vaiski ir saulėta – puiki galimybė (ir reta, anot vietinių, nes šis kalnas apie 90 proc. laiko būna pasipuošęs pūkine debesų kepure) aplankyti Stalo kalną – vieną didžiausių Keiptauno įžymybių.
Nuostabu! Vaizdas stovint ant Stalo kalno krašto stulbinamas. Visas Keiptaunas lyg ant delno – visa pakrantė, tolyn nuvingiuojantis kalnų masyvas, Signalo kalnas… Kažkur tolumoje pasigirsta liūdna melodija (kylant į viršų mūsų bendrakelioniai buvo kone visas styginių orkestrėlis, jau buvome apsidžiaugę, kad netikėtai dar paklausysime koncerto) ir suvokiu, kad Stalo kalnas kažkam – vieta palydėti artimąjį į paskutinę kelionę.
Atokiai nuo lankytojų tamsiai apsirengusių žmonių būrelis ir styginių orkestrėlis. Kažkieno pelenus nuneša vėjas... Apima keisti jausmai. Keistas kraštas… Neišpasakyta ramybė net būnant klegančių turistų apsuptyje. Gal tai Žemės krašto artumo jausmas, o gal tiesiog visai kitokia realybė.
Ant Žemės krašto
Kiekviena diena atneša vis naujų potyrių. Simon’s Towno pingvinukų kolonija Boulderso paplūdimyje – nepakartojama istorija: „Niekas nežino, kodėl jie čia 1983 m. atsikėlė, niekas nežino, kada jie išsikels.“ Tačiau žmonės jiems padėjo įsikurti šioje vietoje ir iš tikrųjų stengiasi, kad jiems čia būtų saugu gyventi ir vesti jauniklius. Specialiai nutiesti mediniai pastoliniai lieptukai suteikia galimybę gėrėtis, bet nedalyvauti pingvinukų gyvenime.
Žvelgdamas pro žiūronus, gali gėrėtis uoliais vaikščiotojais iš arti. Nuslydusi ranka priverčia krūptelti. Nejaugi aš matau banginį?! Taip! Švirkščianti srovė ir didžiulė kupra. Akys neapgauna. Kuprotasis banginis. Atrodo čia pat, o iš tikrųjų gana toli nuo kranto.
Nuo naujų pojūčių ir potyrių svaigsta galva. Susėdame pietauti šalia Boulderso paplūdimio esančiame restorane ir patys apstulbstame nuo puikaus pasirinkimo – žuvys nuostabiai sultingos ir skanios, o priešais restoraną esantis ženklas sukelia nenumaldomo juoko bangą. Smagūs tie Žemės krašto gyventojai. Mūsų Mylimoji sidabrinė mažutė (taip meiliai vadiname savo Hondutę) nepailsdama kalnų serpentinais mus nuveda prie tikrojo Žemės krašto – Gerosios Vilties kyšulio.
Paskutinis žemyno švyturys ir… TIK VANDUO ŽVELGIANT Į TOLĮ. Nukarti kojų nuo Žemės krašto negaliu – siauras kalnų takelis baigiasi ties paskutiniu nameliu, kuriame įrengta stebėjimo stotis. Ir dar kelios uolos. Bet jausmas nenusakomas. Norisi šūkauti ir rėkauti kaip vaikui. Rašau žinutes draugams: „Stoviu aukštyn kojomis ant Žemės krašto.“ Išsipildė dar viena vaikystės svajonė. Valio!
Keistuolės palmės ir stručių kiaušiniai
Kyšulio nacionalinis parkas – neabejotina gamtininkų Meka. Čia augantys endeminiai augalai artišokinės protėjos (Protea cynaroides) žavi savo grožiu ir įvairove. O kaip išsiaiškinome nuvykę į Little Karoo regioną, jomis besimaitinančių avių net mėsos skonis kitoks. Mūsų platumose nematytų ir neregėtų augalų įvairovė ir grožis stebino visą kelionę.
Labiausiai mane sužavėjęs augalas – Kirstenbošo botanikos soduose augančios „geležinialapės“ palmės, primenančios „Juros periodo parko“ dekoracijas. Išsiaiškinome, kad jos iš tikrųjų mena dar priešistorinius laikus, kai kieti kaip geležis ir aštrūs lapai saugojo augalus nuo išnykimo dinozaurų nasruose. Vingiuojame kalnų perėjomis. Serpantinas toliau veda į Little Karoo žemes – pusdykumės regioną, kurio peizažas panašesnis į tipišką afrikietišką, o ne į Keiptauno apylinkes.
Kalnų masyvai nenusakomo grožio. Kertame Svatebergo masyvą uoloje iškirstu tuneliu. Kelias ištuštėja ir pasidaro nejauku. Tvoros spygliuotos, nuo kelio nutolusiuose miesteliuose – tik nedidukai murzinokų spalvų namai. Tokių žmonių kaip mes, o tuo labiau turistų, beveik nėra. Pritylame ir vis rečiau sustojame pafotografuoti ar išlipti. Vis dėlto liko viena smagiausių atrakcijų – matuoti kelio aukštį, t. y. kertamus kalnų masyvus. Beveik visą laiką vingiuojame 600–700 m aukštyje virš jūros lygio.
Retkarčiais užgula ausis ir pasitikrinę suvokiame, kad kilometras mums jau vieni niekai. Galų gale pasiekiame Outshorno apylinkes. Tai ne tik garsiųjų Cango urvų (vienos gražiausių stalaktitų ir stalagmitų sanklodų pasaulyje) vieta, bet ir stručių kraštas. Visi juokiamės išsijuosę, kai, draugei sušukus „Žiūrėkit – karvės!“, privažiavę arčiau pamatome didžiausią būrį juodos ir baltos spalvų stručių patinų, dar už poros kilometrų – bandą pilkšvai rudų jauniklių ir patelių. Apima jausmas, kad atvykome į stručių dausas. Tiek jų čia daug.
Outshorno miestelio centre pamačiusi puošnias spalvotas stručių plunksnas pardavinėjančias impozantiškas matronas pajuokauju, kad čia – Ryčio Cicino žemė. Jis šokėjoms tokių gražių plunksnų net iš Tailando neparsiveža. Pradedame niūniuoti „Meilės laivą“ ir sugriūvame į prekybos centrą, kuriame didžiausia atrakcija – kiaušinių lentyna: maži, didesni, dideli, labai dideli ir didžiulė medinė dėžė stručių kaušinių, kainuojančių vos 30 randų (apie 10 litų).
Fantastika – juk pas mus kainuoja apie šimtą litų. Vakare jau rezgame planą, kaip parvežti unikalių lauktuvių savo draugams – stručių kiaušinių. Labai norisi juos parvežti su turiniu, bet ar neturėjome tiek fantazijos, ar blaivus protas nugalėjo – suvokiame, kad dėl saugumo kabinos bagaže nuostatų mums tų kiaušinių įsinešti į lėktuvą nepavyks, o į lagaminą juos dėti būtų neatsargu – nesinorėtų kiaušinienės su drabužių pagardu. Planas chuliganas neišdegė, tad apsiribojame kiaušinių kevalų suvenyrais.
„La Plume“: jaukumas ir ramybė
Mūsų nakvynės vieta Little Karoo žemėje – „La Plume“ rezidencija. Nežinau, kaip apibūdinti šią iš tikro „karališką“ vietą, kadaise buvusį dvarą ir ūkį. Įranga, aplinka, atmosfera, besišypsantis ir nepaprastai paslaugus personalas, nuostabus nepakartojamas maistas, vynas, saulėlydžiai, saulėtekiai, kvapai, žiedai... Nežinau, ar kada buvau tokioje vietoje.
Levandos šakelė puošia ne tik dailiai suvyniotus vonios rankšluosčius, bet ir dušo kabinos slenkstuką. Nuostabiai saldus likeris grafinėlyje saldžiam nakties miegui ir dailios rankų darbo nertos servetėlės, puošiančios vienkartinių nosinaičių dėželę, ryte nuplautas automobilis ir besišypsantis tarnautojo veidas – ne arbatpinigių laukia, tiesiog nori palinkėti puikaus ryto ir geros kelionės. Nuostabu!
Dėmesys detalėms ir didžiavimasis tuo, ką darai, šiai vietai suteikia tiek jaukumo ir nepakartojamos dvasios, kad net nesuabejoju mus pasitikusio registratoriaus pasakojimu, kad viena anglų pora, atsitiktinai užvažiavusi į „La Plume“ ir prabuvusi čia porą naktų, kitais metais su 12 savo draugų grįžo savaitei švęsti savo vestuvių sukakties.
Aš taip pat linkiu sau grįžti. Pasinerti į visišką ramybę, kai tarsi ištirpsta skubanti realybė, o vakarinės saulės žara, atsispindinti taurėje vyno, užlieja ir nuneša į nenusakomus tolius ir sielos gelmes. Kiekvienų namų atmosferą kuria ne tik aplinka, draugiškumas ir patogumas, bet ir maistas. Apie „La Plume“ virtuvę galima pasakoti valandų valandas: fantastiški Katjos kepami sausainiai, vaniliniai ir obuoliniai pyragai su užpilais, nuostabaus skonio minkšti strutienos ar avienos kepsniai, Betės ir Bartelio paruošta filė, gruzdantys bananai, maniokas ir gurmaniški salotų deriniai, specialūs žolelių padažai ir užpilai...
O kur dar apelsinų ir mangų uogienė! Nepakartojama! Raudonasis vynas, stalo sidabras, sename name girgždančios medinės grindys, plevenančios žvakių švieselės. Atsipalaidavimas. Gyvenčiau čia visą amžinybę. Bet laikas nenumaldomai bėga. Paskui jį
skubame ir mes.
Bus tęsinys